Tačiau tuomet, kai akys vos per porą centimetrų nuo žemės, tolimasis stadiono galas, sutampantis su horizontu, atrodo nepasiekiamai toli. Šonus daužo šovinių dėtuvės amunicijos diržo kišenėse.
Kiekvienąkart, pasistumdamas alkūne, remiesi atvira, iki kraujo nubrozdinta žaizda, limpančia prie kitelio rankovės audinio. Tuo pat metu dar bandai neprisemti smėlio į šautuvo vamzdį. Aplink, keldami dulkes, kurios lenda į akis, nosį, burną, ausis, kaip vanagai suka ratus seržantai; jei per daug pakelsi galvą – paukšteli lazda į šalmą: neskauda, tik pikta ir nesmagu.
Mačiau, kaip per vidurį stadiono apsiverkia ir sukniumba raumeningi dvidešimtmečiai – pagulėję smėlyje porą minučių, seržantų raginami kyla ir šliaužia toliau. Priekyje ištryptą smėlį su žvyru keičia žolės plotas: veržiesi prie jo kaip prie išsigelbėjimo, bet paaiškėja, kad žole šliaužti dar sunkiau, dar labiau nėra į ką atsispirti. Ties dviem trečdaliais pačiam kyla nenumaldoma pagunda atsistoti ir piktai išrėžti: „Klausykit, kokiom čia nesąmonėm verčiate mus užsiiminėti?!“ Sulaiko tik suvokimas, kad taip padarius, kelio atgal nebebus – turėsiu palikti mokymus. Robertai, smulkutei mūsų skyriaus suvalkietei iš Kazlų Rūdos, pasiekus pusiaukelę, instruktorius leidžia keltis ir likusią dalį įveikti lengvesniu būdu, ropomis – bet ji atsisako ir šliaužia iki galo, byrant ašaroms iš įtampos ir nuovargio.
Vėliau, pasibaigus mokymams, Roberta Facebooke parašys: „Pripažįstu, kad būdavo akimirkų, kai skaudantis kūnas prabudus ryte priversdavo savęs paklausti: "ką aš čia veikiu?". Miške praleistas laikas, purvas, karštis ir jėgas atimantys žygiai padėjo suprasti kiek savyje turiu ryžto ir ištvermės eiti pirmyn net tuomet, kai jau atrodo nebegaliu. Džiaugiuosi, kad sugebėjau peržengti savo galimybių ribas ir parodyti ką gali padaryti pasiryžęs žmogus!“
Tiksliau nebūtų galima to įvardyti. Tokie, atrodytų, beprasmiški išbandymai pastato tave prieš tavo paties ribas – ir priverčia jas transcenduoti, peržengti ir įveikti save.
Būtent šito, pagalvojau, ypač trūksta mūsų švietime ir visoje mūsų kultūroje. Nors nuolat kalbame apie „iššūkius“ ir „proveržius“, itin retai atsiduriame situacijose, kai iš tiesų turime įveikti save, peržengti nusistatytas fizinių arba protinių pastangų ribas, nugalėti savyje balsą, įsakmiai šnibždantį: „Viskas, daugiau nebegaliu!“
Dabar mūsų „iššūkiai“ paskaičiuoti taip, kad atitiktų iš anksto nustatytus galimybių normatyvus. Juos įveikiant, niekas tavyje netrakšteli, nesuskausta ir nelūžta. Tokioje menamų „iššūkių“ kultūroje neugdomi du dalykai: valia ir vaizduotė. Valia yra ta plieno šerdis, kuri verčia nesustoti stadiono pusiaukelėje. Vaizduotė – menas ir gebėjimas peržengti ribas, atlikti ir mąstyti tai, kas neįsivaizduojama, think the unthinkable. Nenuostabu, kad tokioje aplinkoje, kur nėra tikrų iššūkių, visada pritrūksta politinės valios, kai susiduriama su realiu iššūkiu ir rimta problema – pavyzdžiui, savižudybėmis, alkoholizmu, švietimo nuosmukiu ar protų nutekėjimu. Visuomenė grimzta stagnuojančiame pasitenkinime savimi, užsidaro į ribotų norų (nes nemoka įsivaizduoti kitų norų) ir skurdžių galimybių (nes netiki, kad įmanoma kažką iš esmės pakeisti) kalėjimą.
Štai tokios mintys pradėjo suktis galvoje, prašliaužus per stadioną su atakos ekipuote. Paskui pradėjau galvoti, kad kariuomenė apskritai yra nuostabi konservatyvios, tradicinės santvarkos sala vis labiau kairėjančioje ir liberalėjančioje visuomenėje – sala, kuri tai visuomenei skaudžiai primena, kuo ji nebėra ir ko yra netekusi.
Kariuomenė yra konservatyvi anaiptol ne tik todėl ir ne tik ta prasme, kad ten nuosekliai ir primygtinai puoselėjamas patriotizmas. Ir ne todėl, kad tai konservatyvi institucija, išsergėjusi senovinius ritualus – tokius, kaip pagarbos atidavimas, vėliavos bučiavimas per priesaiką, jos įteikimas daliniui ir vos ne sakramentinis vėliavos sergėjimas. (Dar dabar, XXI amžiuje, dalinys, praradęs vėliavą, išformuojamas – ar tai neprimena Varo legionų vėliavų, kurių praradimas Germanijos miškuose buvo Romos imperijai toks skaudus smūgis, kad šimtmečiais aidėjo Europos kultūrinėje vaizduotėje?)
Ne – kariuomenė yra konservatyvi pirmiausia dėl to visuomenės, žmonių bendrijos paveikslo, kurį piešia savo taisyklėmis ir papročiais.
Patekęs į kariuomenę, esi įmetamas į aplinką, kur veikia iš pažiūros arbitralios ir absoliučios, kvestionavimo nepripažįstančios taisyklės. Tikslas vienas – kad įprastum gyventi pasaulyje, kur tau galioja kitų sukurtos normos, neprašančios tavo pritarimo ir nesiprašančios racionaliai pasiaiškinti. Kažin, ar gali būti didesnis papiktinimas visomis taisyklėmis abejojančiai, viską kvestionuojančiai bei reikalaujančiai pagrįsti mūsų amžiaus dvasiai. Tačiau kariuomenė negali kitaip – jeigu įsakymų ir taisyklių nebus besąlygiškai laikomasi, armija tiesiog pralaimės.
Ir tuomet paaiškėja dar vienas dalykas: daugelis tų iš pažiūros arbitralių taisyklių turi racionalų pamatą, jos siekia tam tikro tikslo ir įtvirtina bendrąjį gėrį – tačiau tai nebūtinai yra lengvai įžvelgiama. Taisyklės racionalus pamatas gali būti pasislėpęs po vėlesnių užstatymų ir užnašų sluoksniu – tačiau dėl to ta taisyklė netampa mažiau racionali, mažiau tarnaujanti bendrajam gėriui.
Pavyzdžiui, žygiavimas rikiuotėje. Kam, išskyrus paradą, – galėtų paklausti skeptikas, – dabar gali būti reikalingas žygiavimas rikiuotėje? Juk XXI amžiuje kariai neina į mūšį kolonomis ir keturkampiais, kaip XIX viduryje. (Lygiai taip, sakoma, ir faktų nebereikia mokytis mokyklose – juk yra Google.)
Bet fundamentali kariuomenės (ir rikiuotės) tiesa yra ta, kad kariauja bendrija, būrys žmonių, kuriame „justi draugo petį“ yra ne metafora, o tiesioginis poreikis: turi žinoti, kur yra, ką veikia aplink tave esantys kariai ir pasikliauti, kad jie darys prognozuojamus, taisyklėse aprašytus veiksmus. O būtent tokio konteksto pojūčio ir koordinuoto veikimo drauge įgūdžių išmoko žygiavimas rikiuotėje. Tie įgūdžiai praverčia nepriklausomai nuo to, ar judi į priekį „judu-dengiu“ būdu, ar žygiuoji laužyta vora.
Taigi archajiškas, iš pažiūros nebeaktualus kariuomenės paprotys turi giluminį racionalumą ir tarnauja svarbiam tikslui. Tačiau kad tai suvoktum, turi pakeisti mąstymą – užuot maištavęs ir mėginęs viską iš eilės kvestionuoti, turi tuos papročius ir taisykles priimti ir į juos įsimąstyti konstruktyviai, geraširdiškai, su meile, o ne su išankstiniu įtarumu. Tik tuomet jie atskleidžia savo paslėptą prasmę.
Ar ne apie tai kalbėjo Chestertonas, sakydamas, kad prieš mėgindamas nugriauti sieną, kuri trukdo eismui, reformatorius turėtų įsigilinti, kodėl, kokiu tikslu kadaise ta siena buvo pastatyta – kad ją sugriaudamas nesunaikintum kažko svarbesnio?
Tačiau grįžkime prie rikiuotės ir kariuomenės – beigi visuomenės – tvarkos. Kariuomenėje, kaip žinia, galioja toks dalykas, kaip komandos linija – griežta sprendimų priėmimo ir veiksmų vykdymo hierarchija, be kurios kariuomenė nebūtų pajėgi veikti išvien. Hierarchija yra esminis kariuomenę struktūruojantis principas – o tai visiškas akibrokštas dabartinei liberaliai pasaulėjautai.
Lygiai kaip jai svetima ir tai, kad kariuomenėje nepriklausai pats sau, nesi laisvas rinktis – nei kada ir į kur eiti, kada sustoti, kada ilsėtis, o kada darbuotis pratybose, nei apskritai nebegali rinktis, būti ar nebūti kariu. Tiesa, laisvai sutinki būti savanoriu, tačiau po to jau nebesi laisvas – šitas sutikimas tave įpareigoja ir susaisto. Vieną akimirką laisvai davei sutikimą būti savanoriu (o juk galėjai jo neduoti), o jau kitą akimirką be vadų leidimo išėjęs iš dalinio taptum dezertyru. Šitokios laisvės sampratos – kad laisvai priimtas sprendimas tave įpareigoja ir padaro nebelaisvą – dabarties populiarusis mąstymas nepajėgus suvokti. Jis nori amžinai gyventi faustiškoje negatyvios laisvės „žavingoje akimirkoje“, kur gali būti amžinai laisvas, amžinai nepatyręs liūdnos prabangos priimti sprendimą, įsipareigoti ir subręsti. Dėl tos pačios priežasties dabar taip sunku ir šeimos institucijai – pripratus būti forever young (and free), dabarties žmogui pernelyg sunku įsisąmoninti, kad prie altoriaus ištartas „Taip“ iš pagrindų pakeičia tavo laisvės pobūdį, suvaržo, įpareigoja ir nukreipia laisvę į konkretų tikslą.
Būtent todėl liberalams visada ir neišvengiamai bus mielesni šauliai (ginkdie, nieko nenoriu blogo pasakyti apie pačią šią kilnią organizaciją!). Šaulys visada išlieka laisvas bet kada pasitraukti, tiesiog nutraukti savo narystę šioje visuomeninėje organizacijoje. O tapęs savanoriu, prisiėmęs tą laisvą įsipareigojimą ir prisiekęs, toliau tu sau nebepriklausai – esi kariuomenės visumos dalis. (Dar „šiuolaikiškiau“, aišku, būti televizinio projekto dalyviu, kuris, niekam neįsipareigojęs ir niekuo nerizikuodamas, gauna visą buvimo kariu prestižą.)
Dar vienas jautrias šiuolaikines sielas žeidžiantis dalykas – besąlygiškas paklusnumas siekiant tikslų. Jo mokomasi be išlygų paklūstant vadų komandoms. Galimos iniciatyvos ir konstruktyvus dialogas dėl įgyvendinimo būdų, bet ne pačių tikslų kvestionavimas. Vėlgi, tai ugdo supratimą, kad aukščiausias kario tikslas – kovoti ir, prireikus, atiduoti gyvybę už tėvynės laisvę – yra besąlygiškas ir absoliutus. „Be išlygų prisiekiu“, savo priesaikoje sako karys, „negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę“.
Absoliutus, pačios tavo egzistencijos pareikalaujantis imperatyvas, kuriam privalai besąlygiškai, be išlygų paklusti – kur dar užtinkami tokie dalykai? Apie juos kalba krikščionybė; šiomis dienomis tokį besąlygišką savo tikėjimo liudijimą kasdien pateikia koptų krikščionys, atsisakantys išsižadėti tikėjimo ir žudomi tiesioginiame eteryje islamo ekstremistų. Tačiau kur dar mūsų kultūroje užtiktume absoliučios pareigos ir besąlygiško įsipareigojimo ženklų? Galbūt neatsitiktinai garsiame Georges’o Bernanoso romane vienas veikėjas, profesionalus karininkas, kalba apie giluminį metafizinį kariuomenės ir krikščionybės ryšį: kariai – paskutiniai krikščionys, pasiryžę liudyti savo meilę draugams, atiduodami už juos savo gyvybes.
Tačiau nuo metafizinių analogijų grįžkime prie rikiuotės tikrovės. Žygiuodamas kolonoje – į kurią reikia spėti išsirikiuoti per penkias sekundes, – kaip niekad gyvai ir konkrečiai suvoki savo vietą sociume, šioje konkrečioje žmonių bendruomenėje. Rikuotės dėka atsitiktiniai žmonės tampa tais, kuriais nuolat turi pasikliauti kasdienėse situacijose, o prireikus – mūšio metu, žūtbūtinio išbandymo akivaizdoje.
Visa kariuomenės mąstysena paremta tuo, kad individas yra visumos dalis, mąstanti ir atsakinga už savo veiksmus, tačiau galinti savo tikslų pasiekti tik veikdama visumoje. Tai dar viena nuostata, visiškai atvirkščia paplitusiam populiariam mentalitetui. Nepaisant viso iškilmingo ir bergždžio kalbėjimo apie komandinio darbo įgūdžių ugdymą mokykloje, dabartinės populiarios kultūros ir švietimo norma yra atomizuotas, egoistiškas individas.
Kariuomenės iššūkis yra tas, kad iš grupės beveik atsitiktinių, niekuo nesusijusių individų reikia suburti sociumą, bendriją, siejamą pasitikėjimo, solidarumo ryšiais ir gebančią veikti išvien vardan tų pačių tikslų.
Noriu pastebėti, kad tai yra ir vienas svarbiausių iššūkių konservatyviam projektui. Desocializacija – bendruomeninių ryšių sutrūkinėjimas, – susvetimėjusi, atomizuota visuomenė – tai būsena, kuri yra daugelio dabartinės visuomenės nelaimių priežastis ir pagrindinė kliūtis konservatyvioms vertybėms gyvuoti.
Būtent kariuomenė turi receptą, kaip šią problemą spręsti – kaip iš nieko bendro neturinčių, beveik atsitiktinai draugėn patekusių individų masės sukurti bendruomenę. Tam yra amžių amžiais išbandyti ir ištobulinti metodai: iš pirmo žvilgsnio arbitralios ir mažai racionalios komandos, pratinančios prie hierarchijos ir paklusnumo bendroms taisyklėms; uniformos, nugludinančios individualius „kampus“, pašalinančios individualaus skonio ir priklausomybės socialiniam sluoksniui žymes, pabrėžiančios karių lygybę ir dalinio homogeniškumą; esprit de corps, bendruomeninė tapatybė, grindžiama kietu kaip titnagas solidarumu grupės viduje ir konkurencija su kitomis, išorėje esančioms grupėms. O kur dar ceremonijos ir ritualai, drauge išgyventi ir įveikti iššūkiai – visa tai kuria išskirtinės bendrystės dvasią, jausmą, kad priklausai privilegijuotai „pašvęstųjų“ bendruomenei.
Ir taip kariuomenė per kelias savaites iš nieko bendro tarp savęs neturėjusių, skirtingiems regionams, socialiniams sluoksniams, išsilavinimo grupėms, kultūrinėms patirtims, politinėms pažiūroms, pasaulėžiūroms, temperamentams priklausančių žmonių suburia bendriją, kurios vidiniai pasitikėjimo ir solidarumo ryšiai tampresni, negu tos pačios partijos, parapijos, darbovietės ar netgi dažnos giminės narių. Pats mačiau, kaip tai vyksta – ir kaip keičiasi žmonės, netgi per tą labai trumpą laiką. Kaip, pavyzdžiui, Rojus, kuris iš pirmo žvilgsnio pasirodė esąs visiškas chaoso faktorius, anarchiška, į jokius bendruomenės rėmus neįspraudžiama asmenybė, mokymų pabaigoje atsiskleidė kaip paslaugus ir patikimas kovos draugas, kuris per naktinius miškus ir pelkes pusketvirto kilometro ant pečių nešė savanorę, nebegalėjusią paeiti dėl atvira žaizda tapusių nutrintų kojų. Tai gal ryškiausia, bet ne vienintelė tokia asmeninė transformacija – ir jį įvyko vos per kelias savaites. O kaip tai keičia žmones, drauge tarnaujančius metus ir daugiau?
Karinė tarnyba padaro tai, kas niekaip nepavyksta mokyklai, šeimoms ir visuomenei: formuoja asmenybes, kurios nebijo iššūkių, moka dirbti išvien, įveikia save ir savo baimes, kurios mokosi lyderiauti, išmokdamos paklusti, kurios pasitiki ir yra patikimos, kurios aukojasi vardan kitų, nes supranta, kad bendri tikslai svarbesni už asmeninį interesą. Kur mokykla ir visuomenė vis dar skaido, kariuomenė jungia, kur jos mėto akmenis, kariuomenė juos renka.
Įdomumo dėlei galima įsivaizduoti, kaip atrodytų kariuomenė, jeigu ji vadovautųsi dabar mokyklą užkrėtusios kairuoliškai-liberalios pedagogikos „išmintimi“ ir elgtųsi pagal nerašytas aplinkinės visuomenės taisykles: „Pralaimėjimas – tai pergalė“, „Svarbiausia – sudalyvauti, o ne laimėti“, „Nėra vieno sėkmės kriterijaus, visi pasiekimai savaip vertingi“, „Kodėl šlovinami tie, kurie pataikė į priešą – kartais priešas glūdi tavyje“, „Maištas yra gerai“, „Ašaros yra tikroji drąsa“ (oi, palaukit, bet šitas kažkur jau buvo?).
Tokia kariuomenė tiesiog pralaimėtų. Todėl netgi pačioje liberaliausioje visuomenėje kariuomenė negali būti liberali. Kariuomenė yra ta thin green line, paskutinė nepataisomai (ir netaisytinai) konservatyvi institucija, kuria laikosi valstybė ir visuomenė, jos liberali, rami ir netoliaregiška kasdienybė, jos egoistiškas, hedonistinis, neatsakingas gyvenimo būdas – ir būtent todėl kariuomenė negali sau leisti būti liberali, anarchiška ar reliatyvistinė.
Taigi kariuomenė turi vaistą nuo visuomenės ligų: desocializacijos, narciziško solipsizmo, reliatyvizmo, išglebimo, ryžto ir valios stygiaus. Žinau ką Jūs, mieli liberalūs Skaitytojai (kairieji iki šios vietos, spėju, nė nepriskaitė), dabar galvoja: „Tas bjaurybė konservatorius nori laisvą ir atvirą visuomenę paversti kariuomene, kur reikės vilkėti uniformą ir elgtis taip, kaip liepia viršininkai!..“ Toli gražu.
Kaip ir Platonas (dialoge „Valstybininkas“), tikiu, kad visuomenę reikia kurti sujungiant, suaudžiant į vieningą audinį „minkštąjį“ ir „kietąjį“ pradus. Kariuomenė – kietasis pradas, kuris nedaug palieka erdvės kūrybiškumui. Visuomenei reikia ir minkštojo prado – Universiteto, mokančio ieškoti, kvestionuoti ir pirmapradėje visatos tamsoje ieškoti naujų kūrybinių pradžių. Tačiau Lietuvai – ir Europai – dabar labiausiai trūksta būtent kietojo prado, kurį esame praradę – valios šerdies, kuri palaiko tapatybę ir kryptį. Ir čia resursas, iš kurio galime semtis ir mokytis, yra būtent kariuomenė, jos išlaikyti auklėjimo ir asmenybės formavimo įgūdžiai.
Lietuvos mokyklai nebūtų blogai, jeigu ji šio to pasimokytų iš kariuomenės – kaip rengti jaunus žmones siekti už juos aukštesnių tikslų, o ne tik savojo „aš“ patenkinimo, kaip įgyti disciplinos, atkaklumo ir valios, kaip priprasti gyventi pasaulyje, kur teks susidurti ne su savo pačių kuriamomis taisyklėmis, kaip išmokti laimėti ir mokytis iš pralaimėjimo.
Visai Lietuvai būtų visai neblogai, jeigu tarnyba Lietuvos kariuomenė būtų visuotinė patirtis, jeigu šauktinius sudarytų ne mažytė burtų keliu ištraukta grupelė, o ištisa jaunoji karta, kuri, prieš eidama į universitetą ar darbovietę, praleistų metus rengdamasi ginti tėvynę. Tai būtų ne tik savarankiškumo ir asmenybės brandos, bet ir socialinės sanglaudos mokykla, sulydanti į vieną bendriją įvairių regionų, įvairios patirties ir skirtingų socialinių sluoksnių Lietuvos piliečius. Tuomet į universitetus ar į darbo vietas ateitų žmonės, geriau žinantys, ko nori iš gyvenimo, išmokę atsakomybės, bendro darbo ir tikslų siekimo.
Kaip apie Izraelio karinės tarnybos patirtį sakė buvęs British Telecom viceprezidentas technologijoms ir inovacijoms Gary Shainberg, Izraelyje į universitetus stoja tarnybą baigę vaikinai ir merginos, kurie „kur kas labiau subrendę, nes turi daugiau gyvenimo patirties. Juk inovacijos – tai gebėjimas rasti idėjų. […] Tarnaudamas kariuomenėje atsiduri aplinkoje, kuri priverčia greitai mąstyti, efektyviai reaguoti, spręsti akimirksniu. Turi priimti gyvenimą ar mirtį lemiančius sprendimus. Išmoksti laikytis drausmės. Išmoksti prisiversti veikti, ypač jei esi fronto linijoje ar vykdai operaciją. O versle tai gali atnešti tik gero, tik naudos.“ (iš Dan Senor, Saul Singer, „Idėjų šalis. Izraelio ekonomikos stebuklas“, originalus pavadinimas – „Start-Up Nation“).
Žinoma, nepakenktų, jeigu ir pati Lietuvos kariuomenė taptų panašesnė į Izraelio pajėgas – labiau skatintų iniciatyvą ir improvizaciją, būtų inovacijų ir būsimų verslų inkubatorius bei taptų valstybės technologinės ir ekonominės pažangos varikliu.
Ir paskutinis dalykas. Kai sakau, kad kariuomenė negali būti liberali, nes taip ji pralaimės, tai anaiptol nereiškia, kad visa visuomenė turi būti kaip kariuomenė. Tai reiškia, kad kariuomenė, kaip ir kitos institucijos, turi savo prigimtį, kurią diktuoja jos vaidmuo visuomenėje, jos pašaukimas. Ir tos prigimties negalima iškreipti, nesunaikinant pačios institucijos. Lygiai kaip kariuomenė, savo išskirtinę prigimtį turi ir šeima, ir mokykla, ir universitetas, ir rinka, ir dar daug kitų kertinių institucijų. Tiktai kai iškreipi jų prigimtį, rezultatai pasimato ne taip greitai ir akivaizdžiai, kaip su kariuomene – tačiau ilgainiui tos institucijos lygiai taip pat išsigimsta ir sunyksta, nebeatlikdamos savo prigimtinio vaidmens: rinka, jeigu joje nebelieka ekonominės laisvės ar nėra gerbiama privati nuosavybė, universitetas, jeigu jame nebėra ieškoma tiesos, mokykla, jeigu ji nesiekia ugdyti pilnavertę asmenybę, o „ruošia žaliavą darbo rinkai“, ar šeima, jeigu ji nebėra išskirtinė moters ir vyro sąjunga, kurioje gimsta, sergstima ir ugdoma nauja gyvybė.
Kai sakau, kad kariuomenė yra konservatyvi, ginkdie, kad siekčiau „nusavinti“ kariuomenę kokiai vienai politinei jėgai. Tiesiog reikia pripažinti, kad yra tam tikri – konservatyvūs, sveiko proto – faktai apie visuomenę, kuriuos būtina pripažinti, ir tiesos, kurias būtina sergėti. Kitaip valstybės institucijos, o galiausiai – ir visa valstybė – išsigims.