Lietuva naujojo Šaltojo karo sąlygomis sugebėjo stiprinti energetinę nepriklausomybę, tapo euro zonos nare. Tačiau Lietuvos vidaus politikoje, socialinėje, sveikatos apsaugos, švietimo ir kultūros sferose dėl valdančiosios koalicijos politinių partijų intelektinio nebrandumo, grupinių interesų, politinių susitarimų netesėjimų nebuvo įvykdytos esminės minėtų sričių sisteminės reformos.

Praėjus metams tenka su nerimu konstatuoti, kad Lietuvos koalicinę vyriausybę ne itin domina visuomenės dvasinė kultūra, žmogaus teisių padėtis. Lietuvos Seime remiami žmogų diskriminuojantys įstatymų projektai, palaikomos nacionalizmo, fundamentalizmo, homofobijos tendencijos. Partijų lyderiai, Seimo, ministerijų vadovai, Prezidentė viešose kalbose neskiria dėmesio žmogaus intelektinei, dvasinei raidai, žmogaus gyvenimo prasmių reikšmės aptarimui.

Vartojimas, materiali gerovė, fizinis išlikimas, krašto apsauga yra svarbūs valstybės stabilumo dalykai, tačiau kiekvienam individui jo paties asmeninis ir šeiminis gyvenimas, vidinio pasaulio raida, dvasiniai siekiai yra taip pat labai reikšmingi.

Nėra Lietuvoje asmenybių, kurios nuolat apie tai visuomenei primintų. Stinga kūrybingų ir drąsių žmonių, kurie siūlytų visuomenės pažangos idėjas, skaidrintų dvasią, skleistų dvasios ramybę. Ryškėja žmonių tendencija šlietis prie nuasmeninančios minios, pritapti prie beveidžio partijos kūno, liaupsinti lėkšto turinio TV produkciją ir vulgarų, primityvų naujos kartos gyvenimo būdą.

Tačiau Lietuvoje dar liko mohikanų - kultūros puoselėtojų ir leidyklų, kurios žadina mintį ir nori savo leidiniais prikelti „suakmenėjusį protą ir imlumą tiesai“. Tikras šviesos spindulys miesčionių visuomenėje yra Alma littera išleista Epikteto, romėnų stoicizmo filosofo, knyga „Pokalbiai ir Vadovėlis“, (Petro ofsetas, 2014).

Aptarsiu šios nuostabios knygos keletą minčių tikėdama, kad net ir užkietėjusio proto būtybės gali mėginti keistis demonstruodamos intelektines ir dvasines pastangas.

Epiktetas tikrąja žmogaus vertybe laikė laisvą valią, laisvą žmogaus pasirinkimą, t.y. laisvę kurti savo gyvenimą ir laisvę rinktis savo mirtį. Jis tikėjo, kad „niekas negali nugalėti laisvos valios, išskyrus ją pačią“, kad tik „išsilavinę žmonės yra laisvi“. Tačiau šių dienų Lietuvoje ryškus kryptingumas glaustis prie valdžios autoritetų, dogmatiškojo tikėjimo, ieškoti paguodos prietaruose ir tradicijose. Epiktetas tokį kryptingumą aiškino kaip žmogaus dvasios silpnumą ir pasekmių baimę.

„Pažiūrėk, kas esi“, - rašė filosofas, pabrėždamas, kad žmoguje nėra nieko svarbesnio už laisvą valią. Nesuvokiančius, nemąstančius, kas jie yra, vaikščiojančius pasipūtėlius jis vadino „nieku“. Laisvą valią ir laisvą protą Epiktetas laikė asmenybės išlikimo pamatu: „Žmogus, kuris geba laisvai mąstyti, nebūna nei vienišas, nei bejėgis“. Jis sakė: „Gėda ne neturėti ko valgyti, bet neturėti užtektinai proto“.

Epiktetas aptarė ir piktžodžiavimą, taip būdingą mūsų visuomenei, kurio griebiasi silpnavaliai, niekšai ir begėdžiai. Jis teigė: „Kai nesiseka, neišsilavinęs žmogus kaltina kitus, pradėjęs lavintis – save“. 

Gyvenant niekada ne vėlu imti ugdyti laisvą valią, kuri yra „nepavergiama ir nepajungiama“.