L.Linkevičius. Kada įsisąmoninsime visą tiesą apie Holokaustą?

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pasižymėjo konfesijų įvairove ir religine pakanta. Juk neatsitiktinai ne vieną šimtmetį Lietuva buvo vadinama Šiaurės Jeruzale. Kultūrinė tolerancija buvo mūsų krašto stiprybė ir pasididžiavimas. Kodėl tenka kalbėti būtuoju laiku? Kas pakoregavo genetinį kodą?

Kokia šoko terapija turėjo paveikti tautą, kad ji staiga taptų tokia abejinga? Abejinga, ko gero, pats švelniausias apibūdinimas. Ir tai nepaisant akivaizdžių Vyriausybės pastangų atkurti istorinį teisingumą, išsaugoti žydų kultūros palikimą, kompensuoti religinių bendruomenių turtą, įamžinti istorinio žydų kvartalo fragmentus Vilniuje. Mes nesame iki galo supratę ir įsisąmoninę, kas gi iš tiesų tuo metu įvyko Lietuvoje. Nesame įvertinę kai kurių mūsų tautos atstovų tikrojo vaidmens Holokauste.

Jau girdžiu sakant: „Kiek gi galima tų žydų atsiprašinėti?“. Manau, kad atsiprašinėti reikės tol, kol patys suprasime, už ką atsiprašome. Kol suprasime, kas iš tiesų vyko Lietuvoje nacių okupacijos laikotarpiu. Daugelis istorikų, deja, paliudys, kad lietuviai - nacių talkininkai - buvo labai uolūs baudžiamųjų operacijų vykdytojai. Ar jų buvo dauguma? Žinoma, kad ne. Lietuviai išgelbėjo nuo represijų ne vieną žydų šeimą, bet karti tiesa ta, kad žuvo nepalyginamai daugiau, nei buvo išgelbėta... 

Manoma, kad prieš prasidedant antrajam pasauliniam karui Vilniuje gyveno 57 tūkstančiai žydų. Vien per 1941 metus, kuomet buvo suformuoti Didysis ir Mažasis Vilniaus getai, buvo sunaikinta apie 30 tūkstančių žydų. Per karą buvo nuosekliai ir metodiškai sunaikinta beveik visa Vilniaus ir visos Lietuvos žydų bendruomenė. Paneriai tapo viena žymiausių visos Rytų Europos žudynių vietų, kur atgulė dešimtys tūkstančių įvairių tautybių žmonių, tarp jų, suprantama, ir lietuvių. 

Holokaustas - tai ne Lietuvos išradimas. Vokiečių tautai tenka ir, ko gero, amžinai teks didžiausia moralinė atsakomybė už šią visos žmonijos gėdą. Pripažinkime, kad jie iš tiesų suvokia sąžinės naštą ir puikiai supranta, kad jos neatsvers išmokėtos milijoninės kompensacijos aukų šeimos. Tas suvokimas - nuoširdus ir gilus, todėl jam reikia laiko. 

Po Antrojo pasaulinio karo baisumų vokiečiai ilgą laiką nedrįso viešai didžiuotis savo valstybe, demonstruoti tautiškumo. Turiu nemažai bičiulių vokiečių ir ne vienas jų prisipažino, kad prireikė daugiau nei 60 metų, kad vėl išdrįstų prasiveržti patriotizmas. Per 2006 metais Vokietijoje vykusį Pasaulio futbolo čempionatą buvo galima išvysti seniai nematytų vaizdų: jūrą Vokietijos vėliavų, daugybę jaunų žmonių, kurie didžiavosi, kad yra vokiečiai. Bet tai nebuvo, kaip kadaise antžmogių rasės džiūgavimas. Tai buvo išdidžios tautos šventė ir pasaulis tai suprato. 

Mes taip pat turime savo skaudžią istoriją, savo likimą. Sovietinio Gulago ir tremčių aukos nusipelnė ne mažesnės pagarbos ir atminimo. Bet tai neturi nustelbti poreikio žinoti visą tiesą apie Holokaustą. Gal apie tai reikia dažniau kalbėtis mokyklose, vaikų darželiuose, šeimose?

Neseniai teko matyti Kauno kamerinio teatro spektaklį „Diena ir naktis“. Tai dviejų dalių drama pagal Daivos Čepauskaitės pjesę.

Spektaklio režisierius ir teatro meno vadovas Stanislovas Rubinovas. Jis išgyveno dramatišką prieškario ir karo metų vaikystę, bolševikų ir nacių persekiojimus, neteko Paneriuose sušaudyto tėvo, kurį 1941 metų liepos mėnesį iš namų išsivedė „baltaraiščiai“. S. Rubinovo gyvenimas stebėtinai sutalpina, supina daugelio žmonių ir netgi tautų likimus. Žydas, gimęs lenkų valdomame Vilniuje mokėsi gimtąja lenkų kalba, karo metu nukentėjęs ir todėl nekentęs lietuvių, galiausiai, rašo savo atsiminimuose: „Vargu, ar būčiau galėjęs tada įsivaizduoti, jog ateityje mano žmona bus lietuvė, kad mano sūnus ir anūkai taipgi bus lietuviai, kad Lietuva taps mano antrąja tėvyne ir aš ją mylėsiu, kaip dera mylėti TĖVYNĘ ir visą gyvenimą dirbsiu jos labui“.

Režisieriaus biografija, matyt, inspiravo ir pjesės autorę, kuri prisipažįsta, kad Holokausto tema jai suteikė galimybę „suformuluoti sau kai kuriuos principus ir požiūrį“. Ji teigia, kad „jai ne tas pats, kas vyko, vyksta ar vyks Lietuvoje“. O mums visiems ar tas pats?

Spektaklio programėlėje cituojami 1941 metų birželio mėnesį platinti atsišaukimai : „Šalin žydus“ arba „Lietuviai, vaduokime Tėvynę iš žydų vergijos“ ir šalia pateikiami šiandieną pasitaikantys komentarai internete: „Jūs tik pagalvokit, koks bjaurus žodis ŽYDAS“ arba „Gaila, kad visų žydų neišžudė“. Čia kalbame apie mažumą. Dauguma moka diskutuoti, argumentuoti, neįžeisti. Bet mažuma viską užgožia. Lygiai, kaip ta tiesa, kad daug lietuvių karo metu gelbėjo žydus, bet jų išgelbėjo žymiai mažiau, nei buvo nužudyta...

Gal kas mano, kad anoniminiai, kurstantys ir supriešinantys komentarai tėra viso labo žodžio laisvės išraiška, internetinis gyvenimo būdas ar dar kas nors. Prisimenu posakį: Kai masinių riaušių metu į tave mėto akmenimis - nepriimk to asmeniškai, žmonės tiesiog įpykę ant visų - nebūtinai ant tavęs... Man tai vis dėlto labiau panašu į bailių pašaudymus į nugarą iš už kampo. Nepadės jokia tinklalapių cenzūra ar draudimai. Praėjo draudimų laikai ir ačiū Dievui. Cenzūra turi atsirasti kiekvieno viduje. Ir tuomet, kai kas nors net ir anonimiškai mėgins pažemint ar įskaudint kitą tautą, kitokį tikėjimą ar kitokią odos spalvą, priimsime tai asmeniškai. Nes mums bus ne tas pats.

Ir atsiprašymą už kitų - ne mūsų - Holokausto nuodėmes įprasminsime nepakantumu naujųjų laikų „baltaraiščiams“ ar pašūkavimams „Lietuva - lietuviams“. Tokių buvo ir šiemet Kaune vasario 16 d., Vilniuje kovo 11 d. Gal mažiau atsiras norinčių neštis į viešuosius renginius visokius ženklus ir simbolius, kurie panašūs į nacių svastikas, bet teismų kažkodėl pripažįstami „kultūros paveldo dalimi“. 

Tačiau tikrasis mūsų paveldas - iš LDK laikų. Tikiu, kad sugrįšime į ištakas. Jau nebebūsime Šiaurės Jeruzale, netapsime, ko gero, Šiaurės Atėnais, tikiuosi, nepavirsime ir Vakarų Buchara. Būsime Lietuva, kurioje vienodai gerbiami visų tautų ir tikėjimų žmonės.