Tai buvo atlikta tartum paslapčia, vengiant vienokios ar kitokios tam tikros visuomenės dalies reakcijos. Vos nukėlus keturias Žaliojo tilto balvonų grupes, visuomenėje, viešojoje erdvėje pradėjo kilto diskusijos, kas turėtų stovėti/nestovėti sovietinių balvonų vietoje.
Sunku būtų abejoti, jog Žaliojo tilto skulptūras demontavos pačioje atkurtos nepriklausomybės pradžioje, jas iškart būtų pakeitę tautiniai simboliai. Juo labiau, jog prieš sovietams pastatant dabartinį Žaliąjį (sovietiniais laikais vadintą I. Černiachovskio), prieš vokiečiams susprogdinant šioje vietoje stovėjo taip pat geležinis tiltas – su prikabintais Vyčio skydeliais iš abiejų tilto galų.
Būtent toks tiltas Vilniuje egzistavo viso Tarpukario metu. Būtent tokia yra istorija, kurios neturėtume pamiršti (tai atsakas tiems, kas mano, kad Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimas – tai bandymas ištrinti Lietuvos istoriją). Sovietiniai balvonai –jokia istorija, tai greičiau pastangos paneigti tautinę Lietuvos istoriją ar pakeisti marksistine istorijos samprata.
Diskusijose dėl Žaliojo tilto ekspozicinės ateities išryškėja dar viena nuomonė – tiltą reikia palikti be jokių paminklų, skulptūrų. Pastaruoju metu šios nuomonės atstovai tampa vis labiau girdimi.
Prisiminkime diskusijas ir dėl Lukiškių aikštės galimos paminklinės ekspozicijos. Daugėja žmonių, siekiančių šią paikšę palikti „neideologizuota, neutralia“.
Ką gi sako apie mūsų visuomenę toks nenoras išreikšti pagarbos vieniems ar kitiems ypatingai daug nusipelniusiems Lietuvių tautos laisvės kovotojams, kitoms iškilioms asmenybėms? Visuomenės pernelyg didelė individualizacija ir pernelyg didelis politkorektiškumas (tolerancija) skatina bet kokių politinių, net ir daugumai priimtinų, idėjų išraiškos atsisakymą monumentinėje erdvėje.
Didžiavimasis tautos praeitimi tampa netgi tam tikra fobija. Tampa vis labiau nepatogu kalbėti apie galimus paminklus iškilioms Lietuvos istorinėms asmenybėms – J. Basanavičiui, A. Smetonai ar J. Žemaičiui-Vytautui.
Prisidengiant neutralumo skraiste siekiama išstumti bet kokią politinę dimensiją iš viešosios paminklosauginės erdvės. Ką toks požiūris reiškia Žaliojo tilto ir visos Lietuvos istorijos politikos atveju? Tai reiškia, jog po truputį sugebame išvalyti marksistinės istorijos politikos likučius iš Lietuvos viešosios paminklinės erdvės.
Vis dėlto visuomenės individualizacija trukdo kurti bendrą, įpareigojančią Lietuvos istorijos politiką. Be bendros istorijos politikos, net ir atsisakę sovietinių balvonų, daugelis Lietuvos piliečių bus pažeidžiami ne tik Rusijos propagandos, tačiau pradės kelti tapatybinius klausimus, į kurios atsakymus lengvai galės pasiūlyti Kremlius, tačiau ne Lietuvos valstybė.
Galime Žaliąjį tiltą papuošti halkais, betmenais, pakalikais ar songokais, tačiau kiek šie personažai prisidės prie bendros Lietuvos piliečių tapatybės kūrimo, tikrosios istorinės atminties išsaugojimo - visi žinome atsakymą. Nė kiek. Jeigu norime būti Lietuvos vartotojais – statykime betmenus, spaidermenus ar dar kokius kičus, bet jeigu norime tapti tikra Lietuvių tauta, pasižyminčia bendra istorine nuovoka, bendromis vertybės, savita kultūra, statykime paminklus Lietuvos valstybės tėvams: Antanui Smetonai, Aleksandrui Stulginskiui, Kaziui Griniui bei Jonui Žemaičiui- Vytautui.