Palikom tas problemas išsispręsti savaime, nes politiniai kaštai įsitraukti į atvirą dialogą apie tautinių bendrijų reikalus kiekvienai partijai buvo per dideli rinkimų laikotarpiu. Dėmesio vakuumas labai greitai užsipildė, ir tuo suskubo pasinaudoti įvairios politinės jėgos ir partijos, kurių veiklos platforma yra ne kūrimas, o konfliktas.
Už visa tai moka visa valstybė, bandydama nusivalyti kiekvieną įžeidimą rusams, žydams, lenkams.
Sunku pasakyti, kas trukdė Seimui, jo daugumai ir mažumai civilizuotai išspręsti asmenvardžių klausimą. Labai apmaudu, kai dėl tokių nesudėtingų, techninių, tačiau perdėm politizuotų dalykų užgožiami teigiami darbai. Juk Lietuva yra vienintelė pasaulyje valstybė, turinti tokį platų lenkiškų mokyklų tinklą. Lietuvoje vienam procentui visos lenkų išeivijos tenka beveik 20 procentų viso pasaulio mokymo įstaigų lenkų kalba.
Diskutuojam apie butelius ir banko sąskaitas, auksines šakutes, bet tai tik pasekmė ydingo ir giliai įsišaknijusio įpročio pirmiausia išnaudoti savo tarnybos vietą SAVO problemoms spręsti ir tik tada, jei liks laiko, pagalvoti apie Valstybę. Prieš 20 metų asmeninius interesus bent jau buvo stengiamasi „įvynioti į gražų vertybinį popierių“, vėliau tam vis mažiau ir mažiau likdavo laiko, o gal ir poreikio. Partijų interesai, partijų narių poreikiai, „kvotos“ valdžios hierarchijoje tapo svarbesni už kvalifikaciją. Kokybės reikalavimų kartelė nuolat leidosi žemyn. Atsirado būriai „drąsių“ žmonių, tiesiog įsitikinusių savo gebėjimais užimti bet kokį postą Vyriausybėje - ministro, viceministro.
Žodis „valstybininkas“ prieš gerą dešimtmetį gerokai susikompromitavo, nes grupė gabių, energingų, ambicingų politikų nutarė, kad jie valstybės poreikius ir prioritetus išmano geriau, nei tą gali demokratinė sistema. Bet tai buvo kraštutinumas. Dabar turime kitą kraštutinumą, Valstybės valdyme verkiant trūksta būtent valstybininkų, o ne grynai partinių funkcionierių.
Sustojam prie kiekvienos pušies, nematydami miško.
Nes miške pamatytume save, kad ir mes medžiai ne patys tiesiausi.
Pamatytumėm, kad emigruoja ne vien dėl atlyginimo ir darbo vietų, o dėl pagarbos ir dėmesio iš SAVO Valstybės.
Laukiam, kol kitą konfliktą, kitą sensaciją, kitą skandalą apšvies. Vis ne apie mus. O kad miškas tamsoj, nebematom. Tada kaltinam strategijų ir vizijų nebuvimu.
Ne strategijų, o požiūrio trūksta, valstybinio kompaso. To, kuris rodo, kad valstybė yra mūsų visų, nuo mūsų prasideda, bet ne su mumis pasibaigia.