Vėl tenka prisiminti Kremliui didelės įtakos turinčio geopolitiko Aleksandro Dugino pranašystes. Jau seniai nestebina nuoseklus ir atkaklus jo rekomendacijų vykdymas. Rusija turi stiprinti Euraziją ir tai turi tapti ginklu konkurencinėje kovoje su Vakarais, ypač kovoje su Amerika.
Vakarų Europą būtina atplėšti nuo Jungtinių Valstijų kaip įmanoma stiprinant bendradarbiavimą su „senąja Europa“, ypač su didžiosiomis Europos valstybėmis– Vokietija ir Prancūzija. Vienas artimiausių sąjungininkų Islamo pasaulyje turi būti Iranas.
2008 metais balandį Bukarešte vyko NATO Viršūnių susitikimas. Jame buvo nuspręsta, kad Ukraina ir Gruzija taps NATO narėmis. Tai buvo kompromisinė formuluotė, nes kai kurios sąjungininkės kategoriškai prieštaravo suteikti šioms dviem šalims vadinamąjį Narystės veiksmų planą, kuris biurokratiškai priartintų Ukrainą ir Gruziją prie tikrosios narystės NATO. Tuomet buvo naudojami argumentai „neprovokuoti“ Rusijos, elgtis „pragmatiškai ir atsakingai“.
Šis žingsnis tikrai nesukėlė bent jau panašių emocijų Kremliuje. Ten pat, Bukarešte, NATO Rusijos Viršūnių susitikime Rusijos prezidentas Putinas agitavo savo vakariečius partnerius nebendradarbiauti su Ukraina, nes tai visai ne valstybė, o kažkoks dirbtinis darinys. Tai buvo savotiškas žadintuvo skambutis, kurio niekas Vakaruose neišgirdo arba kurio buvo patogiau tiesiog negirdėti. Ukrainos eilė atėjo po šešerių metų, o štai Gruzijoje netrukus – rugpjūčio mėnesį – kilo karas.
Rusijai išprovokavus Gruziją, buvo okupuota dalis šios suverenios šalies teritorijos – Pietų Osetija ir Abchazija. Tarptautinės bendruomenės, NATO, ES protestai ir griežti reikalavimai per kelis mėnesius buvo pamiršti ir nugalėjo „pragmatiška ir atsakinga“ pozicija – buvo grįžta prie įprastinio bendradarbiavimo. Rusija neprašė nieko – prašytojų vaidmenį, kaip paprastai, prisiėmė Vakarai, nes „izoliacija yra žalinga, nenaudinga“ ir t. t.
Buvęs JAV Valstybės departamento pareigūnas Ronas Asmusas netgi parašė knygą apie tą karą – „Aštuonios dienos, kurios sukrėtė pasaulį“. Deja, tektų pakoreguoti – nesukrėtė pasaulio, nes greitai viskas buvo pamiršta. Kremlių išprovokavo ne veikimas, aktyvūs paramos ženklai savo partneriams, o būtent neveikimas, tai yra ta vadinamoji „pragmatiška ir atsakinga“ politika.
Rodės turėjome pasimokyti iš klaidų. Kai tik atleidžiamos vadelės, Kremliuje tai priimama kaip silpnumo požymis, kaip papildoma galimybė ar net paskatinimas veikti su dar didesne energija, tik jau reikalauti ar derėtis nuo naujų „iškovotų“ pozicijų. Tokia bandymų (testing and probing) taktika metodiškai naudojama praktiškai visose krizėse, kurias, verta paminėti, būtent Kremlius ir surežisavo. Ne tik Gruzijoje, bet anksčiau Padniestrėje, vėliau Kryme, Donecke, Luhanske. Netgi tam tikra prasme Sirijoje. Ten, beje, vienas pagrindinių Rusijos sąjungininkų, kaip ir rekomendavo tas pats A. Duginas, ir yra Iranas, kartu dar su Asado režimu, su teroristine Hezbollah.
Ką išmokom po viso šito?
Vėl pasigirsta raginimų grįžti prie „normalaus dialogo“, neizoliuoti Rusijos, nes tai neproduktyvu, būtina elgtis „pragmatiškai ir atsakingai“. Desperatiškai ieškoma būdų, kaip Rusijai (verčiau reikėtų sakyti, Kremliui) šioje apgailėtinoje situacijoje „išsaugoti veidą“. Siūlantys ir ieškantys matyt vėl įsitikinę, kad už tai bus padėkota.
Vėl pasiskiriam prašytojų vaidmenį, prisiimam kaltę dėl pašlijusių santykių, advokataujam Kremliui dažnai daugiau, nei jis daro tai pats, ir desperatiškai ieškome „papildomų ryšio kanalų“ (channels of communication), lyg jų dar būtų per mažai. Sunku prisiminti, ar dažniau nei šiuo metu vykdavo ministrų susitikimai, aukščiausio lygio samitai, telefonų pokalbiai, įvairūs Normandijos ir kitokie „kontaktiniai“ formatai su Rusija? Beje, Kremlius jų neprašo, jam nieko nereikia, prašo, kaip paprastai, kolegos Vakaruose.
Akivaizdu, kad būtent Kremliuje slypi Rusijos sukeltos agresijos prieš Ukrainą pabaigos raktas. Nuo Kremliaus sprendimų priklauso, kiek dar laiko gyvuos ir be atsakomybės siautės Rusijos apginkluotos separatistų grupuotės, kiek dar bus leista vykdyti ekonominę blokadą prieš Ukrainą. Primenam ir pabrėžiam, kad nesiejame Sirijos ir Ukrainos, kad nespręsime vienos krizės kitos sąskaita, bet vis dėlto tikimės konstruktyvaus bendradarbiavimo būtent Sirijoje. Nepaisome, kad jau dabar esame skirtingose koalicijose, skirtingai suvokiame krizės sprendimo būdus, Sirijos ateities raidą.
Kremlius surado naują priešą – Turkiją. Turkai, nepaisant savo karšto būdo ir temperamento, visaip stengiasi deeskaluoti situaciją, ko nepasakysi apie Kremlių. Rusijoje vyksta antiturkiška isterija tikrąja žodžio prasme. Dar vakar „patikimas ir artimas“ partneris virto tikru monstru. Blokuojami tarpusavio skrydžiai, strateginiai energetiniai projektai, turizmas, netgi futbolininkai negali sudaryti kontraktų su Rusijos klubais. Eilinį kartą parodyta, ko vertos fitosanitarinės normos, kai politizuojama viskas, jei to reikia politiniams interesams – stabdomas daugybės „nekokybiškų“ maisto produktų importas.
Giluminių priešveiksmių ieškoma toje pačioje „susitaikymo“ logikoje. Siūloma kažkodėl būtent dabar pradėti megzti santykius tarp ES ir Eurazijos. Būtent dabar siūloma atkurti Rusijos narystę G8 klube, nors Rusija to ir neprašo. Būtent dabar investuojama į žalingus Europos vienybei ekonominius projektus – tokius kaip „Šiaurės srautas“.
Dujų jungtis „Šiaurės srautas“, o dabar dar ir „Šiaurės srautas II“ neturi nieko bendro su Europos energetiniu saugumu, neturi jokio ekonominio pagrindimo, išskyrus ekonominę geopolitinę „naudą“ eliminuoti Ukrainą ir dar didesnę Europos priklausomybę nuo Rusijos tiekėjų.
Būtent dabar, kai mestas aiškus iššūkis Europos ir euroatlantinei vienybei, vėl prisimenama vadinamoji Harmelio ataskaita. Dar vasarą teko priminti, kai 1967 metais, kai buvo mestas panašus iššūkis vienybei, kai Prancūzija pasitraukė iš NATO karinio vadovavimo struktūrų, kai amerikiečiai svarstė sumažinti savo pajėgų buvimą Europoje, buvo pasiūlyta „ atšildyti“ santykius su Sovietų Sąjunga. Žodžiu, elgtis „pragmatiškai ir atsakingai“. Žodžiu, žaidžiam tą patį žaidimą, lyg ir futbolą, rusai dar pritaiko imtynių ir regbio elementus, o mes „pragmatiškai ir atsakingai“ prisitaikome.