Tačiau jokia epidemija neprasidėjo ir jokia netikėta situacija nenutiko. Skaudi realybė, kurią turime šiandien, mūsų kasdienybėje brendo metų metus. Taigi dabar Lietuvoje beveik kiekvieną savaitę nusižudo jaunas žmogus, kitaip tariant – kas metus netenkame maždaug dviejų klasių mokinių.
Kaskart po skaudžių įvykių paaiškėja, kad iš vaikų buvo tyčiotasi. Taip pat tampa žinoma, kad patyčių egzistavimas lyg ir buvo žinomas artimiausioje aplinkoje – tik kažkodėl konfliktai nebuvo sprendžiami, o suaugusieji ir mokykla buvo linkę likti tokios situacijos nuošalyje. Diskusijos prasideda tik tuomet, kai ignoruojamos patyčios pasibaigia smurtu, savižudybe ar kita nelaime. Tuomet vėl – kaip kad mums įprasta žadame kovoti ir kovojame tik su pasekmėmis. Tačiau patyčios nėra naujas reiškinys, jis gyvena kasdien mūsų visų aplinkoje ir minta pykčiu, nepagarba, atšiaurumu ir abejingumu vienas kitam. Taip bendrauja suaugusieji, tokį pavyzdį perima vaikai. Štai tokios bendravimo kultūros pasekmė – kraupi statistika, kuri, deja, nesikeičia nuo parodytų reportažų ar diskusijų televizijoje skaičiaus, nuo straipsnių ar interviu žiniasklaidoje kiekio.
Minėtoji statistika yra žinoma jau nuo 1994-ųjų, kai pagal Tarptautinę mokinių sveikatos ir gyvensenos tyrimų programą buvo pradėtas tirti patyčių paplitimas Lietuvoje. Paskutiniai tyrimai atskleidė, kad net du iš trijų Lietuvos mokinių yra susidūrę su patyčiomis – iš kitų tyčiojosi patys arba buvo tyčiotasi iš jų. Atrodo, ar dar turime kur „tobulėti”? Bet tikrai „tobulėsime”, jei užsiimsime tik kova su pasekmėmis, o dar blogiau (neretai pasitaiko net geriausiomis vadinamose mokyklose) – jų dangstymu.
Pagaliau reikia suprasti ir sau aiškiai įvardinti, kad toks vaikų polinkis į nepagarbą, užgauliojimus, grubumą bei smurtą yra pirmiausiai mūsų, suaugusiųjų, bėda ir atsakomybė. Nuvalkiota frazė, jog vaikai – mūsų atspindys, deja, yra teisinga, ir nuo to nepabėgsi – gyvename sergančioje visuomenėje. Statistika tik atskleidžia nesveiko elgesio su savimi ir kitais ydas. Patyčios, kaip ir kitos agresijos formos, yra visos visuomenės žemo emocinio intelekto rezultatas, o kartu ir daugelio kitų socialinių nesėkmių priežastis, sukanti nesibaigiantį priklausomybių, psichinių ligų, abejingumo ir mirčių ratą.
Taip pat manau, kad tokia situacija iš dalies atspindi per siauro visuomenės požiūrio į mokyklą problemą. Nors penkias dienas per savaitę vaikai palieka įprastą šeimos aplinką ir mokyklose praleidžia didžiąją laiko dalį, čia taip pat susiduria su daugiausia socialinių iššūkių – apie šias įstaigas galvoti ir jas vertinti yra įprasta tik pagal mokymo kokybės kriterijų. Ir nors mokykla nepriklauso sveikatos apsaugos sektoriui, vis dėlto reikia suvokti, kad rūpinimosi mokymosi pasiekimais neįmanoma atskirti nuo rūpinimosi mokinių sveikata. Vien faktas, jog praėjusiais metais vaikai į „Jaunimo liniją“ dėl patyčių mokykloje skambino du kartus daugiau nei dėl patiriamų patyčių kitose aplinkose, rodo, jog patyčios ir emocinė mokinių sveikata apskritai – turėtų atsirasti spręstinų problemų mokyklose sąrašo viršuje.
Turime įvairiausių, realiai veikiančių ir pasaulyje pripažintų psichikos sveikatos stiprinimo ir prevencinių programų, sprendžiančių patyčių, smurto ir agresijos problemas, tačiau jas diegiančių mokyklų skaičius ir vykdoma valstybės politika akivaizdžiai rodo, kad agresyvus kasdienis elgesys tarp vaikų ir paauglių nesulaukia adekvataus dėmesio.
Pavyzdys – net 96 proc. bendrojo ugdymo mokyklų vykdė alkoholio vartojimo prevencijos veiklą, tuo tarpu tarptautinę patyčių prevencijos „Olweus“ programą – tik kas ketvirta šalies mokykla. Suprantate? Tarsi nebūtų plika akimi matoma, kad su patyčiomis reikia tvarkytis čia ir dabar. Tai abejingumas ar nesuvokimas? Turbūt ir viena, ir kita. Ne tik mokyklos, bet kiekviena bendruomenės dalis vengia pripažinti, kad mūsų vaikai šiandien jaučiasi tikrai prastai. Ir tai nemaža dalimi yra mūsų, suaugusiųjų pasaulio, nuopelnas. Tačiau tai pripažinti nėra lengva, o keistis – kainuoja nemažai darbo. Tačiau grįžkime prie prevencinių programų pasirinkimo, kuris šiai dienai paliekamas pačių mokyklų apsisprendimui.
Taigi vis kalbame apie patyčių mastą, tačiau imtis prevencijos nusprendžia tik kas ketvirta Lietuvos mokykla. Jei visgi galvotume pozityviai, kad mokyklų vadovybė nėra abejinga patyčių kultūrai, tektų pripažinti, kad šios problemos, klestinčios po savu stogu, neretai tiesiog nemokama identifikuoti. O iš kur mokėti, jei valstybėje iki šiol taip pat gyvavo kiti prioritetai. Štai paimkime paprastą palyginimą iš mokyklos kasdienybės: maisto kokybe valgyklose ir mokinių kuprinių svoriu yra rūpinamasi, nes yra aišku kaip šiuos dalykus matuoti ir kontroliuoti, o tuo tarpu mokyklos bendruomenės narių psichikos sveikata ir emocinis mikroklimatas nėra niekaip stebimi.
Ir visai neaišku, kodėl rūpintis augančios kartos ir mokyklų emocine ir psichine sveikata, bendravimo kultūra mums neprireikė iki šiol, per beveik tris laisvos mokyklos dešimtmečius. Juk gerų pavyzdžių yra. Štai visame pasaulyje sėkmingai veikiančios „Olweus“ programos būtent ir siūlo metodus ne tik tirti, bet ir spręsti patyčių problemą. Jos metu į darbą yra įtraukiamas visas mokyklos personalas, vaikai ir tėvai, jie yra mokomi atpažinti, pastebėti patyčias ir tinkamai į jas reaguoti. Bendruomenė taip pat gali pasikviesti specialistų, padedančių vykdyti programos rekomendacijas ir pritaikyti jas konkrečioms situacijoms. Tačiau tam, kad patyčių prevencijos sistema būtų veiksminga reikia įvairių dalykų: pirmiausia, nusiteikimo pripažinti problemą ir keistis, kantraus kasdienio darbo pastangų keičiant bendravimo klimatą ir kultūrą, aišku, reikia lėšų ir rimtai parengtų specialistų, kurie taptų pagalba ne tik vaikams, bet ir mokyklų vadovams, mokytojams bei tėvams.
Aišku, sunku tokios sistemos gyvybingumą įsivaizduoti be Švietimo ir mokslo ministerijos pastangų. Norėčiau tikėti, kad ji sureaguos į raginimą imtis visų reikalingų priemonių, kad prevencinės patyčių programos pradėtų veikti visose Lietuvos mokyklose. Aišku, sunkinanti aplinkybė – kad tam teks rasti lėšų, nes priešingu atveju tai gali likti tik trumpalaike parodomąja ar imitacine akcija, nieko bendro neturinčia su realiais pokyčiais mokyklų kasdienybėje. O tai būtų dar vienas įvartis patyčių naudai.