M. Le Pen – protestas, o ne receptas ar alternatyva šiandienei Europai.
© A.Solomino nuotr.

Tai netgi gali būti paskutinis skambutis permąstyti tolesnę Prancūzijos, o kartu ir visos Europos raidos kryptį. Apžvalgininkai ragina atsikvošėti. Tik kas ir dėl ko turėtų atsikvošėti?

Apie „radikalėjančią Europą“ jau kalbame ne pirmą kartą. Gerai prisimenu 2002 m. Prancūzijos ir visos Europos kairiųjų dienraščių antraštes apie Jeano Marie Le Pen‘o (šiandien Europą drebinančios M. Le Pen tėvo) įsiveržimą į antrąjį Prancūzijos prezidento rinkimų turą ir atgimstančio fašizmo Europoje grėsmę.

Artėjant lemiamam balsavimui tarp Prancūzijos kairiųjų, kurių kandidatai pirmajame ture liko už borto, netgi paplito toks šūkis: „Geriau vagis negu fašistas“. Socialistai, komunistai, anarchistai drauge buvo priversti balsuoti už jų taip nekenčiamą tuometinį dešiniųjų prezidentą golistą J. Chiraką. Tuo viskas tą kartą ir pasibaigė. J. M. Le Pen‘o iškilimas buvo paaiškintas kaip vidinių kairiųjų politinių jėgų susiskaldymo padarinys.

Po ką tik Europoje praūžusių Europos Parlamento rinkimų ir po istorinės Nacionalinio fronto pergalės Prancūzijoje politikos apžvalgininkai ir vėl rado progą prabilti apie „radikalėjančią Europą“ ir galimas grėsmes. Bet ar pavyks jiems rasti paaiškinimą, kokios priežastys tai lemia?

Konservatyvus britų mąstytojas Rogeris Scrutonas straipsnyje „Kodėl reikalingos tautos?“ pažymi, kad politiniam procesui Europoje buvo suteikta kryptis, kaip priešprieša nacionalinių valstybių sistemai. „Tačiau tai nebuvo kryptis, kurią pasirinko Europos žmonės. Priešingai, daroma viskas, kad europiečiai neturėtų galimybės rinktis, nes tokiai galimybei atsiradus jie atmeta iš „viršaus“ primestą planą“, – teigia R.Scrutonas.

Šiuo atveju tereikia prisiminti referendumų dėl Europos Konstitucijos baigtį Prancūzijoje ir Nyderlanduose bei nuolat dėl ES sutarčių perbalsuoti priverstą Airiją. Konservatyvusis britų mąstytojas žeria dar daugiau kritikos: „ES politinis procesas krypsta link centralizacijos, hierarchinės kontrolės, neišrinktų biurokratų bei teisėjų diktatūros, nacionalinių parlamentų priimtų įstatymų atmetimo, konstitucinių sutarčių, sukurtų jų nederinant su piliečiais.“ Tai leidžia daryti išvadą, kad balsavimas už antisistemines tolimos dešinės politines partijas – tai savotiškas protestas prieš primestas žaidimo taisykles.

Kiti autoriai, aiškindami tolimos dešinės politinių jėgų populiarėjimą, pabrėžia, kad šiandien Vakarų Europos valstybes valdantis politinis elitas neranda atsakymų į klausimą, kaip įgyvendinti daugiakultūrės visuomenės modelį ir kaip suderinti ekonominį imigracijos poreikį ir socialines bei kultūrines šio proceso pasekmes.

Pastebima tendencija, kad už kraštutinės dešinės politines partijas Vakarų Europoje ima balsuoti vis daugiau darbininkų klasės atstovų, ypač tuose regionuose, kuriuose imigracijos veiksnys itin reikšmingas. Jų atsitraukimą nuo tradiciškai jų interesams turinčių atstovauti socialistų galima aiškinti tuo, kad daugiakultūriškumą propaguojančios kairiosios politinės jėgos niekaip negali paaiškinti didėjančio nedarbo, nusikalstamumo ir imigracijos santykio. O tolimos dešinės politinės partijos turi labai konkretų aiškinimą: uždaros imigrantų bendruomenės net neplanuoja integruotis į Europos visuomenes, stengdamosi čia tik pasinaudoti Vakarų Europos gerovės valstybių teikiamomis galimybėmis. Tai daug kam atrodo įtikinamiau nei kalbos apie daugiakultūrės visuomenės iliuziją.

Kai kurie kiti akademikai pabrėžia, kad parama tolimos dešinės politinėms jėgoms – tarsi atsakas į šiandienines moralinio reliatyvizmo tendencijas Vakarų Europoje: bendruomeninių ryšių trūkinėjimą, kultūrinį libertarizmą, kuris silpnina Vakarų Europos visuomenių moralinius orientyrus. Todėl balsavimas už tradicines vertybes remiančias tolimos dešinės politines partijas – didelėje Vakarų Europos valstybių visuomenės dalyje glūdinčio vertybinės kontrrevoliucijos poreikio įrodymas (geriausias pavyzdys – milijoniniai mitingai Prancūzijoje prieš vienalyčių santuokų įteisinimą).

Šiuos aiškinimus papildo ir dar vienas aspektas – tradicinių dešiniųjų politinių jėgų idėjų kaita ir jų visiškas nesugebėjimas atliepti visuomenėje besiformuojančių naujų kultūrinių ir socialinių lūžių.

Kitaip tariant, tolimos dešinės judėjimai šiandien kalba apie problemas ir jų sprendimo būdus, apie kuriuos kalbėti turėtų senosios dešinės (ar centro dešinės) konservatorių ar krikščionių demokratų partijos. Tik daro tai radikaliau. Juk, kitaip nei ekonomikoje, socialinėje ir kultūrinėje srityje sprendžiant tokius reikalus kaip šeimos samprata, gyvybės apsauga ar imigracija tradicinės centro dešinės (kaip dabar yra įprasta sakyti) politinės partijos nesugebėjo suformuluoti aiškios pozicijos dėl tolesnio visuomenės raidos modelio ir taip pasidavė moralinio reliatyvizmo bei daugiakultūriškumo viršenybei.

Būtent šie principai šiandien yra neoliberalų ir naujosios kairės vertybinis pamatas. Akivaizdu, kad kultūrinėje srityje tradicinės politinės dešinės jau nebėra, o jų apleistas vertybes ima ginti vadinamosios kraštutinės dešinės politinės partijos. Ir kol Vakarų Europos konservatoriai ir krikščionys demokratai nesugrįš prie savo vertybinių šaknų, tol tolimos dešinės politinio judėjimo plėtra ir gyvybingumas bus garantuotas.

Tad kaip Nacionalinio fronto kilimo kontekste turėtų elgtis tradiciniai Prancūzijos dešinieji? Norėtųsi prisiminti 2007 m. Prancūzijos prezidento rinkimus, kai šios šalies politikos apžvalgininkai kalbėjo apie tai, kad reikia rasti būdų neleisti pasikartoti 2002 m. scenarijui.

Savo rinkimų kampanijoje dešiniųjų kandidatas N. Sarcozy perėmė daug Nacionalinio fronto idėjų, ypač imigracijos ir kovos su nusikalstamumu srityje ir taip gerokai slinktelėjo savo politinę programą į dešinę. Šių manevrų rezultatas – tas pats J. M. Le Pen‘as vietoj 16 proc. balsų, kuriuos jam pavyko surinkti 2002-aisiais, po penkerių metų surinko tik 10 nuošimčių Prancūzijos rinkėjų paramos. Iš karto po to Nacionalinis frontas pralaimėjo nacionalinio parlamento rinkimus, gavo tik 3 vietas 2009 m. Europos Parlamento rinkimuose (savo balsą atidavė tik 6 proc. rinkėjų) ir jau tuos pačius politikos apžvalgininkus privertė prabilti apie neišvengiamai artėjančią Nacionalinio fronto pabaigą.

Tačiau N. Sarcozy tik manipuliavo šiomis idėjomis, jis net nebandė spręsti giluminių Prancūzijos visuomenės problemų, ir būtent tai leido jau M. Le Pen vadovaujamam Nacionaliniam frontui ne tik grįžti į politinę kovos areną, bet ir siekti naujų populiarumo aukštumų.

Europa serga, o Nacionalinio fronto ir M.Le Pen iškilimas yra šios ligos simptomas. Tai ne V. Putino, o gilių kultūrinių ir politinių takoskyrų Europoje produktas, kuriuo Rusija tiesiog bando pasinaudoti. Kaip spręsti šią problemą? Tai klausimas, kurį pirmausią sau turi užduoti vadinamosios tradicinės centro dešinės politinės partijos visoje Europoje.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kita augančių algų pusė visai nedžiugina (27)

Lietuvos gyventojų emigracija – itin neigiamas reiškinys, turėjęs tik vieną teigiamą pusę –...

A. Tapinas apie mokytojų padėtį: jei taip, tai emigruočiau (109)

Vienas įtakingiausių Lietuvos žurnalistų Andrius Tapinas prisipažįsta, kad jei uždirbtų 400...

Pragaru virtusios Barselonos epicentre atsidūrusi gidė: nuo teroristų vos pasprukau jau antrą kartą (21)

Ketvirtadienio vakarą Barselonoje autobusiukui įvažiavus į minią pėsčiųjų prasidėjo virtinė...

Incidentas Suomijoje: policija pašovė vyrą, peiliu badžiusį žmones atnaujinta (92)

Suomijoje, Turku mieste policija į koją pašovė vyrą, peiliu sužeidusį kelis žmones, praneša...

Kiek studentai mokės už butus Vilniuje (78)

Rugpjūtis ir rugsėjis tradicinis būsto nuomos pikas miestuose, kuriuose yra aukštosios mokyklos....

Nacionalinėje žemės tarnyboje sujudimas: atlikta krata vadovo kabinete (66)

Kaip DELFI patvirtino Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) veiklą kuruojantis žemės ūkio...

Paprastas būdas saugotis nuo radiacijos (2)

Pastaruoju metu žmonės vis dažniau domisi instrukcijomis - ką daryti, jei branduolinis karas visgi...

Kraupi moters išpažintis: brolis pirma pardavė kiemo draugams, o toliau prievartavo pats (176)

Nuo savo praeities ji bėgo ilgai ir baisią paslaptį slėpė ir nuo mylimųjų, ir nuo vaikų,...

Staigmena po maudynių – ausies uždegimas (1)

Grįžus po kelių dienų poilsio prie ežero sūnui pradėjo skaudėti ausį, iš jos šiek tiek...

Madridas į kovą su terorizmu pasitelks neįprastą priemonę (37)

Keliose Madrido pėsčiųjų gatvėse bus pastatyti didžiuliai gėlių vazonai, kurių paskirtis bus...