L. Kasčiūnas. Kaip eurofederalistai tampa Putino draugais

 (83)
Šeštadienį mirė ilgametis Kubos lyderis Fidelis Castro. Iš pirmo žvilgsnio, pusę amžiaus nedemokratiškai ją valdęs ir oponentus į kalėjimus sodindavęs žmogus nusipelno būti vadinamas diktatoriumi ir tironu. Tačiau kai kam jis – didvyris.
Laurynas Kasčiūnas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Štai Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude‘as Junckeris, dar pernai pavadinęs diktatoriumi Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbaną, pareiškė, kad „mirus Fideliui Castro, pasaulis prarado žmogų, kuris daugeliui buvo herojus“.

Perversmu į valdžią atėjęs ir pusšimtį metų geležiniu kumščiu ją valdęs F. Castro – herojus, o demokratiškai išrinktas Vengrijos premjeras – diktatorius? Labai savotiškas demokratijos suvokimas. Dar blogiau – po tokių šio eurofederalisto pareiškimų imi labai gerai suvokti, kodėl nebesulauksi tos dienos, kai Vakarų Europoje komunistinių režimų nusikaltimai bus sulyginti su nacistiniais nusikaltimais.

Tuo tarpu „demokratijos priešu“ ir „Putinu draugeliu“ liberalių pažiūrų nuolat pravardžiuojamas išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, nevyniodamas žodžių į vatą, buvo vienas iš tų nedaugelio pasaulio lyderių, kurie F. Castro pavadino tuo, kuo jis buvo iš tikrųjų – brutaliu diktatoriumi. D. Trumpas žino kas yra komunizmas. O mums belieka jam padėti išsiaiškinti, kad dabartinis V. Putino režimas ne taip jau ir yra nutolęs nuo SSRS politinės trajektorijos.

Tačiau šilti žodžiai velioniui Kubos diktatoriui – ne vienintelis dalykas, kuriuo pastaruoju metu sugeba nustebinti eurofederalistai. Iš karto po britų balsavimo palikti ES, vėl prasidėjo kalbos apie tai, kad Europa turi kurti savo kariuomenę. Kiek netikėtai, bet pritariančių balsų atsirado ir Lietuvoje. O juk tai sena eurokontinentalistų, norinčių nukarpyti transatlantinius ryšius su JAV, vis dar niekaip neįgyvendinta svajonė. Savarankiška ES karinė struktūra gali imti dubliuoti NATO ir taip išstumti JAV iš Europos saugumo sistemos. O tai jau prieštarautų gyvybiniams Lietuvos saugumo interesams ir visiškai atitiktų Kremliaus interesą įkalti pleištą tarp JAV ir Europos.

Deja, bet eurofederalistai ir toliau kartoja savo klaidas. Ką tik Europos federalistų sąjungos pirmininkas Europos Parlamento narys Elmaras Brokas ir jo kolegė Mercedes Bresso parengė rezoliuciją, kuria siekiama sukurti bendrą Europos vyriausybę, faktiškai apribojant nacionalinių vyriausybių galias ir dar daugiau jų suteikiant europinėms institucijoms.

Reikėtų priminti, kad britus į pasitraukimą iš ES nuvedusios N. Farage‘o vadovautos Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos populiarumas nuolat didėjo kaip didelės dalies britų atsakas į bandymus federalizuoti Europos Sąjungą. Logika paprasta: kuo daugiau kalbų apie poreikį paversti ES supervalstybe, tuo populiaresni euroskeptikai. Juk jau ne vienerius metus stebime, kaip Prancūzijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, stiprėja radikaliai euroskeptiškos partijos, pasisakančios prieš narystę ES.

Paradoksalu, bet tokios iniciatyvos naudingos yra būtent V. Putino Rusijai. Žinant, kad daugelis vadinamųjų radikalų, tokių kaip Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen, garsėja draugiškumu V. Putinui, galiausiai nutiks taip, kad dėl perdėto noro dar labiau federalizuoti Europą daugelyje jos šalių prorusiškos partijos taps dominuojančiomis. Ir tada, nesunku nuspėti, ES bus pasmerkta žlugimui, o Vidurio ir Rytų Europos šalys – geopolitinei nežiniai.

Be to, eurofederalistai mėgsta inicijuoti ir vėliau kokius metus aptarinėti visiškai mažareikšmes ir nieko nesprendžiančias iniciatyvas. Vienas iš naujesnių pavyzdžių – siūlymas, kad rinkimuose į Europos Parlamentą būtų balsuojama už europinių partijų, apimančių visas ES nares, sąrašus. Tai turėtų pakeisti dabar egzistuojančią sistemą, kai kiekvienoje šalyje renkamasi iš nacionalinių politinių jėgų pateiktų sąrašų. Ar tokia reforma prisidėtų prie šiandieninių egzistencinių ES valstybių narių problemų sprendimo?

Jeigu siekiame tikros, o ne fasadinės ES vienybės, reikia galvoti ne apie politinių partijų funkcijų perleidimą pan-europinėms partijoms, o apie didesnį valstybių narių gynybos finansavimą ir naštos su JAV pasidalijimą, tvarios europietiškos tapatybės ramsčius, bendros Europos saugumo kultūros puoselėjimą.

Lietuvai reikia transatlantinės Europos su bendra energetine ir transporto infrastruktūra, efektyviai veikiančia vieninga rinka, bet kartu tai turi būti tokia ES, kuri gerbia valstybių narių nepriklausomybę ir tradicijas. Būtent tai ir yra mūsų Europos politikos sėkmės formulė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

Ž. Pinskuvienė. Seimūnams milijono eurų pasidarė per mažai (54)

Tik pagalvokite, ką galėtumėte nuveikti už milijoną eurų. Vieni veikiausiai susimąstėte apie šeimos, vaikų, tėvų ar savo gerovę, kiti apie gardesnį kąsnį ir pilnesnį stalą, treti apie vaistus, kuriuos, pagaliau, neskaičiuodami paskutinių centų galėtumėte nusipirkti. O ar žinote, kam šį milijoną išleido mūsų Seimo nariai? Leiskite papasakosiu, tik įspėju, kad nė cento neįkrito į paprasto žmogaus kišenę.

P. Auštrevičius. Galime daugiau nei uždrausti ar „patrolinti“ (42)

Žvelgiant iš šalies neapleidžia įspūdis, kad Lietuvos politiniame gyvenime tebesitęsia televizijos debatų formatas ir kažkur aplink diskusijos dalyvius skraido įkyri musė. Seimo rinkimai įvyko prieš gerą pusmetį, bet Vyriausybėje ir Seime toliau kalbama „kas būtų, jeigu būtų“, tebebandoma įtikinti turint gerų ketinimų, mosikuojama rankomis. Pirmajame plane įsitvirtino alkoholio draudimo epopėja. Be viso šito – nauji apsižodžiavimai.

A. Guoga. V. Mazuronis. Ar ateities kartos dar turės miško? (63)

Karštas diskusijas sukėlusi miškų urėdijų reforma paskatino atidžiau pasiaiškinti kas, kodėl ir kaip.

E. Vareikis. Patriotizmas ir informacinės grėsmės nacionaliniam saugumui (39)

Teisūs yra tie politikai, kurie žino, kad karas kyla tada, kai jo mažiausiai tikiesi, ir pasirodo yra, būtent, toks, kokiam nesi pasiruošęs.