Buvo atleidžiami Sveikatos ir kitų įstaigų vadovai, kai kurie, neištvėrę psichologinio spaudimo, vienas po kito atsistatydino patys, o po paskelbtos savivaldybės reorganizacijos atleidimo lapelius gavo bent trečdalis darbuotojų.
Kai kuriems tų žmonių buvo likę metai iki išėjimo į pensiją. „Nei teisingumo, nei žmogiškumo“ – dūsavo ir guodėsi atleistieji, kurių šeimoms tai buvo tikrai gedulinga Kalėdų dovana, nes Širvintose likti be darbo kai kam tolygu likti be kojos ar rankos.
Vis dėlto teisingumas buvo grąžintas į Širvintas. Tiesa, jau ne merės Ž. Pinskuvienės valia. Atleistieji savivaldybės darbuotojai kreipėsi į teismą ir beveik visi jie tokiu būdu atsistatė savo teises. Teismas pripažino jų atleidimus neteisėtais ir nurodė grąžinti į buvusias ar lygiavertes pareigas. Šešiolika širvintiškių jau grąžinti į darbą, dar vienas žmogus teismo sprendimą skųs ir net neabejoju, jog teisingumas triumfuos.
Negana to, Širvintų rajono savivaldybės administracija įpareigojama sumokėti atleistiesiems žmonėms darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Taip pat atlyginti išlaidas, kurias neteisėtai atleistieji patyrė ieškodami teisinės pagalbos. Pavyzdžiui, paskutiniuose teismo sprendimuose įvardytos sumos – po 1100 eurų teisinių išlaidų. Viso šie viražai Širvintų rajono gyventojams jau kainuos 17 600 eurų ir ši suma dar nėra galutinė. Už neteisėtus atleidimus sumokės rajono gyventojai, nors manau, jog būtų teisinga tuos pinigus išieškoti iš valdininkų, priėmusių šiuos neteisėtus sprendimus.
Teisingumas Širvintose atstatinėjamas pačių žmonių atkaklumu ir pastangomis. Bet žmogiškumui ir demokratijai atstatyti čia dar tikrai prireiks daugiau – ir laiko, ir valios.
Vargu ar į kunigaikštienės vaidmenį įsijautusi Ž. Pinskuvienė atsiprašys tų atleistųjų žmonių už patirtą emocinį smūgį, jų šeimų – už psichologines ir finansines traumas. Vargu ar paklaus, ką patyrė atleidžiami darbuotojai, kai jiems net nebuvo paaiškinti atleidimo motyvai. Kaip ir nepaklausė, ką galvoja rajono gyventojai, kai mere tapusi Ž. Pinskuvienė pasiskelbė norinti išskirtinės inauguracijos Lietuvos valdovų sostinėje Kernavėje. Kaip ir nepasididžiavo rajono verslininkams išsiuntinėti prašymo finansuoti išskirtines merės regalijas.
Teismas, gražinęs į darbą neteisėtai atleistus darbuotojus, turėtų tapti pamoka ir ženklu Širvintų „valdovei“, kad demokratija čia dar gali prisikelti iš numirusiųjų. Dabar teks ne tik grąžinti savivaldybės darbuotojus į buvusias pareigas, bet ir sumokėti jiems kompensacijas. Ar Širvintose gali gyventi vien tik Darbo partijos nariai? Juk negali taip būti, kad Širvintų rajonas taptų kažkokiu „Pinskuvienės rezervatu“, kur žmonės bijo bendrauti su „ne tai“ partijai priklausančiais.
Apie demokratijos mirtį Širvintų krašte, o ypač rajone, merės trumpu karaliavimo laikotarpiu, byloja ir uždarytos bibliotekos, ir žlugdomos bendruomenės. Vos pernai bendruomenės poreikiams renovuoti Šiaulių k. Jauniūnų bendruomenės namai jau gerą pusmetį yra užrakinti, uždaryta čia ir biblioteka. Kam bendruomenei bendruomenių namai?
Aš suprantu, kad Širvintų valdžiai šiandien ne pačios šviesiausios dienos. Nors kam dabar lengva? Vieną dieną Ž. Pinskuvienės partijos kolegas aplanko agentai, kitą dieną pasiekia informacija apie kolegos galimai pamirštą deklaruoti žmonos sklypą Bulgarijos pajūryje, o dar Kaimo reikalų komiteto pirmininkas P. Čimbaras dėl Žuvininkystės įstatymo lankosi STT...
Apsilankius Širvintose, prieš akis iškyla toks vaizdas, kad miestelis turi kalnus gėlių, šviečiantį tiltą, dideles šventes ir labai daug nelaimingų žmonių. Vis dėlto aš tikiu, kad širvintiškiai užpūs tas gedulo žvakes, uždegtas mirusiai Širvintų demokratijai. Juk negali visi rajono žmonės gyventi vien parodomosiomis merės inauguracijomis ir gėlynais. Su teisėmis dirbti turi sugrįžti gyventojų teisės laisvai, o ne pagal „valdovės“ valią bendrauti, mąstyti, kvėpuoti...