Kiekvieno Seimo nario mandatas laisvas, nesvarbu, ar priklauso kokiai frakcijai, ar ne. Deja, ši viena svarbiausių demokratijos taisyklių Seime ignoruojama.

Frakcijose galioja nerašyta taisyklė, jog frakcijos nariai turi laikytis partinės drausmės ir balsuoti taip, kaip nuspręsta frakcijoje. Kai vyksta atviras balsavimas – dažniausiai taip ir būna.

Tačiau, kai slaptas – frakcijų vadovams tampa sunku kontroliuoti situaciją ir „garantuoti“, kad įvairūs galimi politiniai sandėriai, pavyzdžiui, su prezidente dėl eilinio jos kišeninio prokuroro paskyrimo pavyks.

Šiandien Seimo pirmininkė po balsavimo dėl generalinės prokurorės taip ir pasakė – frakcijų vadovai, nevaldote situacijos! Paskui – dar juokingiau: dėl žlugusio sandėrio konservatorių atstovai pradėjo kaltinti socialdemokratus, jog šie kažką ne taip padarę, o socdemai atsakė tuo pačiu, tuo visi tik patvirtindami, jog kažkokio slapto susitarimo būta.

Įdomu tik, ką vienos ir kitos frakcijos vadovams tokio svarbaus pažadėjo prezidentė, kad jie ryžosi susivienyti ir pažadėti kišeninei prokurorei sėkmę? Gal laisva žiniasklaida iškapstys.

Įdomiausia, jog tik viena Mišri Seimo narių grupė, kuriai ir aš priklausau, ir kurios nariai neturi jokių politinių įsipareigojimų vieni kitiems, buvo vieningiausia ir nuo pat pradžių neslėpė, jog kandidatė nepriimtina.

Svarbiausia dabar – jog pasiuntėme žinią poniai prezidentei: Seimas yra Tautos atstovybė, o ne pritarimų prezidentei mašina. Kiekvienas Seimo narys yra atsakingas ir įsipareigojęs tik savo rinkėjams ir gina jų interesus, per tai – Valstybės interesus. Lietuva – tai ne prezidentė, Lietuva - tai mūsų šalies žmonės.

Labai tikiuosi, jog po antro žlugimo prastumti į vieną svarbiausių postų Lietuvos teisėsaugoje sau lojalius statytinius, prezidentė galų gale supras, jog, norint rimto Seimo pritarimo, grįsto kiekvieno Seimo nario sąžine, o ne sandėriais su frakcijų lyderiais, reikia ieškoti tikrai profesionalių kandidatų, sąžiningų, tvirtų ir nebijančių net pačiai prezidentei pasakyti „ne“, kada to reikia.

Generalinio prokuroro, kuris sugebėtų suvienyti ir uždegti atsidavusiam darbui kovoje su nusikalstamumu ir korupcija visų prokuratūrų prokurorus. Generalinio, kuris pats būtų lyderis, o ne viršininkas.

Lyderis – tai tas, kuris pats rodo pavyzdį ir jį bendražygiai gerbia.

Viršininkas – kuris dalina nurodymus ir nori, kad jo bijotų. Ir pats bijo – aukštesnės, Lietuvos Viršininkės.

Džiaugiuosi, jog Seimas šiandien nors per vieną žingsnelį priartėjo prie Lyderių Lietuvos, toliau nuo viršininkų ir švogerių krašto, kur žmonės aktyviausiai balsuoja kojomis.