L. Balsys. Atliekų tvarkymas turi tapti būtinąja paslauga gyventojams, o ne pasipelnymo šaltiniu

 (61)
Šią savaitę buvau pakviestas į „Žurnalistų namų“ surengtą apvalaus stalo diskusiją kartu su Aplinkos ministerijos, Lietuvos vartotojų konfederacijos, Verslo darbdavių konfederacijos, Elektronikos platintojų asociacijos bei kitų organizacijų atstovais ir žurnalistais padiskutuoti apie problemas, susijusias su atliekų tvarkymu, betvarkę šioje srityje ir galimus sprendimus.
Linas Balsys
Linas Balsys
© Asmeninio archyvo nuotr.

Atliekų tvarkymo politikai diriguoja lobistinės grupės?

Netvarkos, korupcijos atliekų tvarkymo sistemoje – per akis. Metai iš metų kalbame, jog reikia šioje srityje didinti skaidrumą, tačiau nesusikalbėjimas tarp institucijų, nesusitarimas, kokiu keliu atliekų tvarkymo srityje turėtų Lietuva eiti, lobistiniai interesai neleidžia pajudėti iš vietos. Jau daugelį metų negalime atsakyti į paprastą klausimą – ar atliekų tvarkymas yra pelningas verslas, nešantis milijonus, ar būtinoji paslauga gyventojams, teikiama nesiekiant pelno, padengiant tik veiklos kaštus. 

Seimo aplinkos apsaugos komitete buvo sukurta darbo grupė peržiūrėti atliekų tvarkymo įstatymą, kad būtų tiksliau reglamentuotas atliekų, įskaitant ir pavojingas, tvarkymas ir peržiūrėta mokesčių už atliekų išvežimą tvarka. Tikėjomės, jog tai atvers kelią skaidrumui, europietiškiems atliekų tvarkymo principams. Darbo grupė nuėjo visai kitu keliu – bene pagrindiniais „dirigentais“ įstatymų pataisų siūlyme tapo savivaldybių lobistai, kuriems neparanku kardinaliai keisti atliekų tvarkymo sistemą. 

ES skatina judėti žiedinės ekonomikos kryptimi, o kuria kryptimi juda Lietuva?

Atliekų tvarkymo politika Lietuvoje, atrodytų, juda priešinga kryptimi nei visoje Europoje. Praėjusią savaitę europarlamentarai priėmė rezoliuciją, kuria siekia visose Europos Sąjungos valstybėse įgyvendinti vadinamąjį „žiedinės ekonomikos“ principą (kai atliekų ciklas tarytum sukasi ratu – atsirandančios atliekos yra rūšiuojamos, perdirbamos, panaudojamos antrą ir daugiau kartų) ir pasiekti, kad iki 2030 m. 30 proc. padidėtų išteklių našumas. Tai reiškia – kuo didesnis atliekų kiekis turėtų būti išrūšiuojamas ir perdirbamas, o ne išvežamas palaidoti į sąvartynus. Pagal šią koncepciją net atliekų deginimas turi kardinaliai sumažėti ir gali būti naudojamas tik kaip pati paskutinė sutvarkymo priemonė.

Tačiau tai, kas šiandien vyksta mūsų atliekų tvarkymo sferoje – toli gražu nepanašu į Europos Komisijos ar Europos Parlamento keliamus siekius.

Lietuvoje pirmiausia politiką formuoja ne atsakingos institucijos, kaip turėtų būti, o ją diktuoja verslas. Staiga atsiranda įmonės, turinčios galingų politinių užtarėjų, kurios gauna leidimus ir pradeda statyti atliekų deginimo jėgaines, nors nežino, ar turės ką deginti. Tik jau įvykus faktui galvojame, kaip jas kontroliuoti, riboti. Taip atsitiko su Klaipėdos „Fortum“, kuri pastatyta per didelio galingumo, jai trūksta atliekų iš leidime nustatytos teritorijos, ir kuri jau sugebėjo gauti leidimą atsigabenti atliekas net iš Vilniaus.

Tuo tarpu ir pačiame Vilniuje skirtingos lobistinės grupės „stumia“ skirtingus atliekų deginimo jėgainių projektus, net ir suprasdamos, kad deginimui joms neužteks susidarančių atliekų. Akivaizdu, jog tai yra sugedusios, korupcinės sistemos padarinys. Elektronikos atliekų srityje dar siautėja ir nelegalūs, regioninių aplinkos apsaugos departamentų menkai kontroliuojami elektronikos bei metalo laužo supirkėjai ir tvarkytojai. Jų sukeliama žala matuojama dešimtimis milijonų eurų. Su padėvėtais automobiliais į Lietuvą papuola tūkstančiai padėvėtų padangų, už kurias niekas neatsako ir neapsiima tvarkyti – oficialūs importuotojai apsiima tvarkyti tik tą kiekį naujų padangų, kurį pardavė Lietuvoje. O „gariūninės kilmės“ dėvėtų padangų populiariausias sutvarkymo būdas – miškai, vandens telkiniai, savaiminiai sąvartynai miesto pakraščiuose.

Veiksmingiausia sistema – rūšiavimo skatinimas 

Atliekų tvarkymo sistema geriausiai veikia ten, kur žmonės atliekas išrūšiuoja namuose. Būtent pirminis rūšiavimas – ekonomiškai efektyviausias, nereikalauja papildomų kaštų, nes gyventojai didžiąją dalį darbo atlieka nemokamai patys savo namuose. Už tai jie nusipelno gauti mažesnę atliekų išvežimo kainą.

Dabartinė rinkliavų už atliekų tvarkymą sistema neskatina žmonių rūšiuoti. Negana, to, investuojami milijonai ES eurų į regionines mechaninio biologinio atliekų apdorojimo gamyklas (MBA). Tai irgi žlugdys pirminio rūšiavimo idėją, nes MBA kaštai vis tiek bus perkelti ant gyventojų pečių, nepriklausomai, ar jie rūšiuos, ar ne. 

Esu ne kartą Seime, Aplinkos ministerijos atstovams pristatęs Lietuvos žaliųjų partijos parengtą motyvacinę sistemą, kuri skatintų gyventojus rūšiuoti, tačiau pasiūlymai ignoruojami. Pavyzdžiui, užtektų dabartinę rinkliavos formą pakeisti į mokestį už nerūšiuotų šiukšlių maišus, o išrūšiuotas atliekas išvežti nemokamai, ir viskas susitvarkytų. Jei nerūšiuoji – turi pirkti daugiau maišų, reiškia, daugiau moki. Už maišelius gautos lėšos eitų savivaldybei, kaip ir dabar atliekų tvarkymo sistemai finansuoti.  Būtent principas „teršėjas moka“ paskatintų žmones rūšiuoti ir sumažintų į sąvartynus išvežamų atliekų kiekį. 

Labiausiai tokioms permainoms priešinasi savivaldybė. Dabartinė sistema joms yra labai patogi: savivaldybės iš gyventojų gauna fiksuotą sumą, dėl to gali planuoti savo veiklą, pagal mažiausios kainos principą konkurso būdu samdydamos privatų atliekų vežėją, jos sutaupo.  Taip, šis principas leidžia savivaldybei sutaupyti, uždirbti, tačiau akivaizdu, jog jis yra ne tik visai neefektyvus, bet ir kartais prasilenkia su logika.  

Štai pas mane, kaip Seimo narį, atėjęs Karoliniškių gyventojas klausia: „Kodėl aš, vienas gyvendamas trijų kambarių bute, moku už atliekų tvarkymą daugiau, nei mano kaimynai, dviese gyvenantys vieno kambario bute?“. Ar atliekų susidarymo kiekis tiesiogiai priklausomas nuo gyvenamojo ploto? Nemanau.  

Absurdų sistemoje yra ir daugiau. Savivaldybė gyventojui paskaičiuoja įmoką už atliekų išvežimą pagal gyvenamąjį plotą, o vežėjas atsiskaito su savivaldybe už kubinį metrą. Priduodant atliekas į sąvartyną ar deginimo įmonei jau atsiskaitoma už tonas priduotų atliekų. Tokiu būdu, taikant skirtingus apskaitos kriterijus, atsiranda sąlygos neskaidriam pinigų srauto judėjimu. Šioje ydingoje sistemoje egzistuoja tiek painiavos, kad ir velnias koją nusilaužtų. 

Progreso stabdys – nesusikalbėjimas tarp institucijų ir per maža kontrolė

Šiuo metu praktiškai nėra jokios koordinacijos tarp verslo, kuris užsiima atliekų tvarkymu, institucijų, kurios reguliuoja, prižiūri atliekų tvarkymą bei Seimo ir Vyriausybės.  Todėl suprantama, kodėl atliekų tvarkymo problemos sprendžiamos dešimtmečius, o progreso mažai. 

Koordinacijos, nesusikalbėjimo ir elementarios logikos nebuvimą rodo ir situacija UAB  „Vilniaus vandenys“. Įmonė už ES lėšas yra įdiegusi dumblo apdorojimo įrenginius, tačiau dabar juos naudoja ne visu pajėgumu. Iš perdirbto, išdžiovinto dumblo turi būti gaminamos specialios granulės, kurios gali būti naudojamos kaip biokuras. Dabar žaliava, tinkama deginimui, iš jos nebegaminama. Įmonės atstovai teigia, kad jai tai neapsimoka, niekam tokios žaliavos nereikia. Kur žiūrėjo atsakingi asmenys, kai „Vilniaus vandenys“ rašė paraišką ES paramai gauti šio projekto įgyvendinimui? Kol nebuvo suplanuota, kur dėti pagamintą produkciją, tokio projekto išvis neturėjo būti.

Kitas skandalas. Vilniuje dėl valstybinių įstaigų aplaidumo susiklostė ekologinė katastrofa. Konkursą laimėjusi įmonė, turėjusi tvarkyti statybinių atliekų sąvartyną, perdirbti atliekas ir gaminti iš jų naujas statybines medžiagas, vietoje leidžiamų 5 metrų iki 17 metrų „užaugino“ atliekų kalną. Nieko nedarė, tačiau pinigus už kiekvieną atvežtą toną sėkmingai gaudavo.  Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas įmonę turėjo kontroliuoji, žinojo apie situaciją, tačiau nieko nedarė. Nuo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto dėl tokios susidariusios situacijos kreipėmės į prokuratūrą. Tikiuosi bus išaiškinti konkretūs dėl to kalti pareigūnai. 

Tokių situacijų, kai dėl institucijų aplaidumo, kontrolės nebuvimo sukeliamos pavojingos aplinkai, žmonių sveikatai situacijos – daugybė. Šiais metais jau nuskambėjo kineskopų, kurių duženas norėta priduoti į stiklo fabriką, skandalas, rugpjūčio pradžioje į viešumą iškilo nešvarūs Kauno rajone veikiančios įmonės darbeliai. Dėl UAB „Jukneda“ veiklos Kauno rajone paskelbta ekstremali padėtis, nes įmonė nelegaliai laikė didelius kiekius pavojingų atliekų, kuriomis užterštą gruntą išvalyti prireiks kelių milijonų eurų. Vėlgi – kas stebėjo ir kas prižiūrėjo įmonės veiklą?

Kai atsiras susikalbėjimas tarp sistemos dalyvių, kai pirmiausia bus paisoma visuomenės interesų, pradedama eiti tuo keliu, kuriuo jau seniai eina didžioji dalis Europos, kai atsiras glaudesnis bendradarbiavimas tarp politikų, institucijų, asociacijų, kai Aplinkos ministerija, Seimas ir Vyriausybė dirbs išvien šiais klausimais, o ne skirtingose darbo grupėse, tik tuomet neefektyvioje atliekų tvarkymo sistemoje prasidės pokyčiai.

Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Politiko akimis

Z. Balčytis. Apie Nacionalinės energetikos strategiją: tarp populizmo ir konkurencingos pramonės (19)

Energetikos ministerija pagaliau pateikė visuomenei svarstyti Nacionalinės energetikos strategijos projektą, kuriame nėra vienareikšmių atsakymų, kuria kryptimi ir kaip plėtoti šalies energetiką. Žiūrima į Seimo pusę, kuris ir turės nuspręsti šalies energetikos plėtros kryptį.

A. Vyšniauskas. Ko išsigando Seimo narys A. Mitrulevičius? (29)

Gegužės 19 d. Seimo posėdyje opozicijos lyderis Andrius Kubilius pristatė naujas Vietos savivaldos įstatymo pataisas. Šių pataisų vienu iš autorių esu ir aš. Šiomis pataisomis, remdamiesi Seimo veiklos ir Švedijos patirtimi, siūlome sustiprinti savivaldybių tarybų opozicijas.

B. Ropė. Nejaugi Baltarusija turi savo eurokomisarą? (75)

Pono Andriukaičio pasisakymai jau ima kelti rimtą nerimą.

D. Šakalienė. Alisa Negalios šalyje, arba kaip oficialiai pasityčioti iš neįgaliųjų (138)

Pamenate, žadėjau parašyti daugiau apie sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų absurdus? Kaip norėčiau, kad nebūtų ko rašyti, bet kai ne tik toliau tęsiamos ydingos praktikos, bet ir sėkmingai štampuojamos naujos #absurdusalyje serijos, tai belieka tikėtis, kad žiniasklaidos balsas ir visuomenės netylėjimas suveiks kaip pažadinimo skambutis.

D. Udrys. Ką Lietuva skolinga savo žydams? (111)

Nuo pat jos atsiradimo, prie Lietuvos valstybės kūrimo ir klestėjimo prisidėjo jos žydai.