Skalūninės dujos – pigesnė alternatyva

Apie skalūnus Lietuvoje buvo žinoma jau seniai (tai tas pats sluoksnis, kuris Estijoje išeina į paviršių ir deginamas elektrinėse), tačiau tik prieš kelis metus JAV buvo atrasta technologija, kuri leido skalūnines dujas išgauti pramoniniu būdu ir tiekti vartotojams. JAV dabar šiomis dujomis patenkinama 10 proc. poreikio, tačiau B. Obamos administracija planuoja po 10 metų išgavimą padidinti iki 40 proc. 

JAV sėkmė paskatino ir kitas valstybes atkreipti dėmesį į šį išradimą. 2010 m. rugpjūtį Kinija įsteigė Tyrimo centrą, kuris ieško ir tiria skalūninių dujų telkinius. JAV Kinijai pažadėjo perduoti technologijas, mainais į galimybę JAV kompanijoms investuoti. Tokios pačios tendencijos Indijoje, Australijoje ir Europoje.

Lietuvoje skalūninių dujų galėtų būti tiek, kad artimiausius dešimtmečius galėtume apsirūpinti patys ir dar eksportuoti. Tačiau Lietuva neturi technologijų dujoms išgauti, todėl reikėtų kviestis investuotojus, tikėtina, kad amerikiečius. Tam reikalingos sąlygos, kaip ne tik dujas išgauti, bet ir pelningai parduoti. 

Kokia situacija Lietuvos dujų sektoriuje dabar? 

76 proc. „Lietuvos dujų“ valdo „Gazprom“ su partneriais vokiečiais. Rusai į Lietuvą tiekia brangias rusiškas dujas, lobsta iš mūsų mokesčių mokėtojų, o iš pelno dar „remia“ politikus, žiniasklaidą ir įvairias organizacijas. Taip pat nereikia pamiršti, kad per „Gazprom“ Kremlius vykdo savo politiką. Kai reikia užsuka kranelius, tiesia „Nord Stream“ ir „South Stream“, kaitalioja kainas kaip nori. Paskutinė „Gazprom“ auka - Baltarusija, kuri neturi valiutos sumokėti už dujas. Taigi rusai reikalauja jos įmonių akcijų, pirmiausia, „Beltransgaz“, arba užsuks žiemą kranelį ir sušalę pikti žmonės A. Lukašenką šakėmis išneš iš jo rūmų...

Lietuvoje „Gazprom“ valdo visus tinklus ir, aišku, nieko nedaro, kad Lietuva turėtų alternatyvą rusiškoms dujoms. Nestatė dujų terminalo, nesujungė Lietuvos ir Lenkijos tinklų, maža to nepastatė linijos tarp Jurbarko ir Klaipėdos, nors buvo įsipareigoję, o investicijas kreipė tik į Lietuvai neaktualų Kaliningrado dujų koridoriaus vystymą. 

Lietuvos dujų sektorius yra pritaikytas rusiškoms dujoms perduoti ir pardavinėti, bet nepritaikytas suskystintoms dujoms tiekti iš Klaipėdos arba ir skalūninių dujų tiekimui iš Pamario krašto.
Taigi kaip galime pakviesti investuoti į skalūninių dujų gavybą, kai tų dujų negalima bus tiekti Lietuvos vartotojams, nes visi tinklai priklauso „Gazprom“, kuris visai nesirūpina dujas atpiginti. Tų dujų negalima ir eksportuoti, nes nėra nei saugyklų, nei dujų eksporto terminalo. Todėl Lietuvai būtina kuo skubiau įgyvendinti dujų rinkos libralizaciją. Atskirti dujų tiekėjus nuo tinklų ir leisti jais naudotis visiems, kurie nori ir gali. Vartotojai iš to laimėtų mažesnes kainas, o „Gazprom“ prarastų pelną.

Kova dėl dujų vamzdžio

Lietuva liberalizuoja dujų ūkį pirmoji visoje Europos Sąjungoje. Lygiai taip, kaip 1990 m. M. Garbačiovui buvo svarbu neišleisti Lietuvos iš Sovietų Sąjungos, nes mūsų šalis buvo flagmanas, rodantis pavyzdį kitiems, dabar taip pat. Jeigu pasiseks Lietuvai, ja paseks būrys šalių, taip pat priklausomų nuo rusiškų dujų. 

„Gazprom“ nepaleis savo grobio – „Lietuvos dujų“, kurį 2004 metais jiems pusvelčiui perledo A. Brazausko vyriausybė. Kremlius pradeda suprasti, kad skalūninės dujos ir suskystintų dujų terminalas yra labai pavojingos alternatyvos, kurios gali susilpninti jos ekonominę ir geopolitinę įtaką, todėl darys viską, kad sustabdytų šiuos procesus. Rusai tikrai stengsis visaip sabotuoti Trečiosios dujų direktyvos įgyvendinimą, kuris leistų dujų vamzdžiais naudotis visiems, ne tik „Gazprom“, ir taip atsirasti konkurencijai dujų rinkoje. Trukdys ir dujų terminalo statybas, kurį atidaryti Vyriausybė siekia 2014 m.

Tikėtina, kad bus pasitelktos visos įmanomos priemonės, tad turime laukti ir tikėtis visko, kas padėtų išsaugoti monopolį. Gali būti pasitelkta „žaliųjų“ propaganda, pasirodyti pseudoekspertų komentarų, tikėtini teisminiai ginčai. Ne naujiena būtų ir įsikišimas į rinkimus, finansuojant tuos politikus, kurie pažadėtų sužlugdyti energetinės nepriklausomybės planus. 

Jeigu monopolį pavyktų išsaugoti, tai Lietuvai tektų ir toliau nepagrįstai brangiai mokėti už dujas ir taip mes patys savo pinigais finansuotumėm dar ir papildomas Kremliaus „sąnaudas“ monopoliui išlaikyti.