Situacija skandalinga ir verčianti susimąstyti apie tai, kas iš tikro valdo valstybę? Pamatėme, kad vyriausybės pastangos daro mažiau poveikio negu paprasčiausia biurokratija, nenorinti tokių sprendimų įgyvendinti. Kas valstybėje įtakingiausi, pamatėme akivaizdžiau nei kada nors anksčiau.
Valstybė yra biurokratų rankose ir jų valdoma. Vyriausybė ją valdo tik tuomet, jei tai nesikerta su biurokratijos egzistenciniais siekiais. Tai, kas netinka biurokratijos interesams, yra vilkinama, neįvykdoma.
Turėjo supykti ir pagrūmoti
Stebėtina yra tai, kad premjeras, susidūręs su tokiu faktu, tik pagūžčiojo pečiais. O juk galėjo supykti ir pareikalauti atsakomybės iš tų žmonių, kurie valdo šią sritį. Vadovas kaip geras tėvas turi laiku imtis drausminimo priemonių. Priešingas kelias griauna vykdymą. Jeigu tokių drausminimo priemonių neužtenka, tai turint valdžią, jų arsenalą galima ir praplėsti. VRM vadovų viešas susikompromitavimas jau gresia vyriausybės kompromitacija visuomenės akyse.
Lietuvoje yra virš 30 tūkst. valstybės tarnautojų. Manoma, kad jų atlyginimams per metus yra išleidžiama 1,2 mlrd. litų (charakteringa, kad tą pačią dieną šis vienoje diskusijoje Seime nuskambėjęs skaičius ir spaudoje paviešintas skaičius skyrėsi tris kartus – tai parodo, kad net valdymo išlaidų suskaičiuoti nesugebame!). O jeigu prie jų pridėtume dar ir statutinius darbuotojus, tai gautume, jog visą valstybės tarnybos korpusą sudaro 80 tūkst. darbuotojų. Jų atlyginimams išleidžiama suma gali siekti tris - keturis milijardus.
Beje, naudinga žinoti, kad ypatingas valstybės tarnautojų statusas įtvirtintas netgi specialiu Valstybės tarnybos įstatymu. Valstybės tarnybos veiklą organizuoja, jos ypatingu statusu rūpinasi specialus Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, kuriame darbuojasi 44 darbuotojai. Tačiau ir jie galės pateikti tik apytikslius vertinimus....
Geras vadovas ar pažadukas?
Premjero pasisakymą galime suprasti taip, kad jis ir už šią sritį atsakingas VRM ministras nesugeba valdyti valstybės tarnautojų skaičiaus augimo.
Ne kartą matėme, kad lygiai taip pat sunkiai sekėsi suvaldyti ir atlyginimų ar jų priedų mažinimą. Užkluptas netikėtai premjeras tesugebėjo pademonstruoti bejėgiškumą ir neinformuotumą, bet tai tikrai ne tai, ko iš jo turėtume tikėtis.
Visuomenė laukia ryžtingų sprendimų. Ji norėtų matyti, kaip premjeras „plėšo antpečius“ sprendimų neįgyvendinusiems pareigūnams. Tokia sprendimų nevykdymo atmosfera, kokia gyvuoja dabar, tik skatina biurokratiją nekreipti dėmesio į politinius sprendimus.
Drausmė ir vykdymas yra ypatingai svarbūs, netgi esminiai sėkmingo valdymo požymiai. Kitaip ir negali būti: ko vertos mūsų pokyčių iniciatyvos, jeigu jos nėra vykdomos? Pagal šį kriterijų ir yra atpažįstami geri vadovai nuo pažadukų. Labai norėtųsi Vyriausybei geranoriškai palinkėti ne tik priiminėti reformatoriškus nutarimus, bet rasti jėgų juos ir įgyvendinti. Vykdyti, vykdyti ir dar kontroliuoti!
Bet ar neatsitiks taip, kad plėšti antpečių nebus kam – nebent sau pačiam?.. Biurokratija tokia stipri, kad, įsikinkiusi sau į užtarėjus net kai kuriuos karingiausius reformatorius, diktuoja politikams pati, o ne leidžiasi diktuojama.