Energetika yra laisvės arba nelaisvės dalis
Prieš 20 metų kartu kovojome dėl nepriklausomos Lietuvos ir mums pavyko. Prie to prisidėjo ir Nepriklausomybės Akto signataras V. Andriukaitis. Tačiau politinė laisvė dar ne viskas. Didžiausi gyventojų lūkesčiai yra susiję su ekonomine gerove, o šiam tikslui pasiekti būtina ir stipri energetika.
Per sovietinę okupaciją Lietuvos ekonomika ir energetika buvo integruota su kitomis sovietinėmis respublikomis ir, aišku, Rusija. Išsikovoję politinę laisvę labai greitai pajutome, kas atsitinka, kai „Ivanas užsuka kranelius“. Po to, kai „Lukoil‘ui“ neatidavėme „Mažeikių naftos“, ėmė ir surūdijo naftotiekis „Družba“. Dabar Rusijai permokame už dujas. Per tuos dvidešimt metų Rusija nepasikeitė. Kodėl ta šalis negali būti draugiška savo kaimynėms? Atsakymas iki šiol miglose. Tačiau ne kartą didžioji kaimynė energetiką naudojo savo politiniams tikslams pasiekti.
Na, pasvarstykime „Družbos“ naftotiekio remonto atvejį. Rusija tiektų naftą vamzdynais, Lietuva galėtų daugiau mokėti už naftą sutaupydama už laivų transportą, o vairuotojai piltųsi pigesnį benziną. Atrodytų, visi laimi, bet ne – Rusija užsispyrusi vamzdį „remontuoja“, o nafta keliauja brangiais laivais.
Dabar, kai Lietuvos, Latvijos, Estijos elektros tinklų saugumas yra Maskvos rankose, mes negalime būti tikri, ar nešaus vieną dieną kokiems nors „žirinovskiams“ kerštinga idėja pamokyti „Pribaltiką“.
Taigi žinant, kad Rusija tokia nepastovi ir vadovaujasi ji ne ekonominiais, o politiniais ekonomikos principais, Lietuvai verčiau atsijungti nuo rusiško elektros žiedo. Tam pritaria ir Europos Komisija, netgi šiam tikslui skiria ES pinigų! Tačiau socialdemokratai nutarė, kad to nebereikia, nors patys praeitoje kadencijoje kalbėjo apie energetinę nepriklausomybę.
Per brangu nestatyti dujų terminalo
B. Vėsaitė dėsto, kad Lietuvai per brangu statyti suskystintų dujų terminalą. Nesiginčiju, kad dujų terminalas ne pigus, tačiau Lietuva neturi kitos išeities. Jokiais ekonominiais dėsniais nepaaiškinama, kad mūsų šalis už rusiškas dujas moka trečdaliu brangiau negu Vokietija. Aišku viena, mes mokame politinę dujų kainą ir vienintelis būdas mokėti tikrą kainą yra turėti dujų tiekimo alternatyvą.
Pasak V. Andriukaičio, Rusija juk turtinga Tiumenės naftos ir dujų telkiniais, todėl reikia su rusais geruoju tartis. V. Andriukaitis patyręs ir, manau, sąžiningas politikas, todėl kitaip kaip naivumu tokių teiginių negaliu pavadinti. Ar gali narve uždarytas liūtas derėtis su prižiūrėtoju dėl sotesnio mėsos gabalo? Visai kitokia situacija jeigu liūtas laisvėje, tačiau jeigu jis narve, tai jo nuomonė nereiškia nieko!
Kai amžiną atilsi Algirdas Brazauskas pasirašinėjo „Lietuvos dujų“ privatizavimo sutartį, buvo duoti „amžini meilės įžadai“ ir užtikrinta, kad dujų kainos nekils. Turėjome ilgam užsitikrinti pigių dujų. Ir ką turime šiandien? Kai amerikiečiai mėgaujasi dešimtis kartų pigesnėmis skalūnų dujomis Lietuva dūsta nuo „kosminių“ šildymo kainų. Neteigiu, kad reikia su Rusija pyktis, tačiau dėl šventos ramybės pasistatykime savo dujų terminalą, o tada jau pakalbėsime apie dujų tiekimą iš Tiumenės telkinių.
Galima kaltinti A. Kubiliaus Vyriausybę, kad per mažai padarė valstybės valdymo pertvarkų ar neišjudino sveikatos sistemos reformos, tačiau energetikos kelyje į nepriklausomybę padarė daugiau nei visos buvusios Vyriausybės kartu sudėjus. Būtų labai didelis Lietuvos, kaip valstybės, pralaimėjimas, jeigu socialdemokratai, gavę valdžios svertus, pasuktų energetiką atgal. O tokių signalų vis daugiau. Norėtųsi tikėtis, kad tai - tik pigūs populistiniai pliauškalai.