Lietuvių tautos supratimas apie dalyvavimą politiniame šalies gyvenime yra pakankamai iškreiptas: potencialūs rinkėjai dažniausiai aktyvūs būna tik užsiiminėdami „virtuviniu politikavimu“ bei rašydami piktus komentarus internete, o tuo tarpu dažnas tautos išrinktasis (ar kandidatas tapti išrinktuoju) pačios tautos bėdomis ir vargais susidomi tik ypatingomis progomis.
Karolina Aleksandra Lukaševičiūtė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Taigi, ponios ir ponai, kaip matome, Lietuvos politinį gyvenimą puola pavojingas virusas. Pernelyg nenuogąstaukite ir nesijaudinkite: nors situacija pavojinga, dar ne viskas prarasta ir yra daug šansų, jog ligonis išgyvens. Vis dėlto tam, kad galėtume sėkmingai gydyti ligą, pirmiausia turime patyrinėti pasireiškiančius simptomus atidžiau.

Dvigubų etikos standartų laikai

Jeigu mūsų vaikai meluoja ir mes juos pagauname, baramės, baudžiame ir pamokslaujame - tai yra darome viską, kas tik mūsų galioje, kad tokios situacijos nesikartotų. Nuolat mąstome apie jų ateitį ir suvokiame, jog nesugebėjimas prisiimti atsakomybės už savo žodžius bei veiksmus iki nieko gero neprives. Berods, šitaip pateikta situacija aiški: darai blogai, turi pasitaisyti, nes kitaip sulauksi pelnytos bausmės. Vis dėlto kodėl, kai iš kasdienio šeimos gyvenimo pereiname į valstybinį lygmenį, logika išgaruoja ir analogiškose situacijose pradedame taikyti kitokius vertinimo standartus bei lengva širdimi sudarinėti sandėrius su savo sąžine? 

Įdomu, kokią klaidą padarėme kurdami šalies politines tradicijas, kad į antrą planą liko išstumti politinės kultūros, politinės etikos klausimai, o daliai valstybės politikų aktuali pasidarė tik atskaitomybė prieš įstatymus ar dar kokį etikos komitetą, bet ne prieš savo sąžinę ir kiekvieną iš mūsų. 

Puikiai žinau, kad „esame dar jauna demokratija”, jog „patirtimi negalime varžytis su kitomis valstybėmis, skaičiuojančiomis demokratijos šimtmečius” bei „neišvengiamai mokydamiesi darysime daug klaidų” ir panašiai... Tokie argumentai manęs neįtikina. Ne, nė nebandau ginčytis, kad patirtis svarbi, tačiau, mano galva, viskas pirmiausia priklauso nuo žmonių asmeninės kultūros ir požiūrio. Deja, žvelgiant į šiandieninės politinės arenos komedijas bei tragedijas, kirba mintis, jog veikiausiai nei politikai, nei rinkėjai patys gerai neišmoko tėvų bandytų į galvą įkalti pamokų. Jeigu dalis mūsų šalies valdančiojo elito gali mėgautis nebaudžiamumo aura, tai kažkas blogai ne vien su jais, bet ir su ta visuomene, kuri jiems tai leidžia. 

Atrodo, nesvarbu, kokio lygio kvailystė ar melagystė bus išrėžta prieš televizijos kameras, niekas per daug nekritikuos: geriausiu atveju prunkštels ir numos ranka – suprask, „vis tiek nepataisomi”. Šioje vietoje nesusilaikau nesuabejojusi: kokią moralinę teisę turime mes, suaugusieji, aiškinti vaikams apie gėrį ir blogį, jei patys į tokius pačius poelgius žvelgiame pro skirtingų spalvų akinius. Klausiu, kas mums turėjo atsitikti, kad net valstybei einant velniop, nemanome, kad tai yra mūsų asmeninis reikalas? Juk būtent piliečiai yra tikrieji politikos formuotojai, jie yra tikroji valstybė: tik mes savo elgesiu ir politikai keliamais reikalavimais apsprendžiame, kokia bus politinė kultūra. Jei nuolat aiškiai ir drąsiai rodytume, jog nesiruošiame taikstytis su pasibjaurėtinu neetišku elgesiu, valdžios atstovams teliktų dvi galimybės: arba žaisti pagal piliečių nustatomas taisykles, arba tapti politiniais lavonais. 

Prašau, tik nepagalvokite, kad čia (kaip kai kurie kiti Lietuvos politikai yra darę) kviečiu traukti iš daržinių šakes ir su šūkiais ir plakatais žygiuoti prie Seimo ar Savivaldybės. Galbūt esu senamadiška, bet linkstu link darbo efektyvumo, o ne politinio cirko: nepamirškime, jog gyvename demokratinėje santvarkoje, kuri – ačiū Dievui – neverčia ilgai ir nuobožiai laukti monarcho ar diktatoriaus mirties, kad pasikeistų valdžia. Savo politinę valią galime pareikšti kas kelerius metus. Pati didenybė Konstitucija suteikia mums teisę veiksmingai atsikratyti nepageidaujamais žmonėmis. 

Aišku ir demokratijoje yra problemų, pavyzdžiui, dalis rinkėjų mėgsta užlipti ant to paties grėblio ir po kelis kartus kartoti tas pačias klaidas. Kas čia – tam tikra mazochizmo forma ar tiesiog neišpasakytas naivumas? Kodėl dalis mūsų (ir kaip?) įtikina save, jog, jeigu politikas ėmė kyšius vieną kadenciją, jis galbūt neims kitą, arba jeigu nevaikščiojo į posėdžius (ir šiaip mažai ką teveikė), tai, suteikus antrą šansą, jis galbūt pasitaisys. Štai Jums bjauri tiesa – žmonės nei iš šio, nei iš to nesikeičia. 

Šalies politinė kultūra augs tik tada, kai nustosime taikstytis su nešvara ir pasiraitoję rankoves išsikuopsime visus kampus. Situacija nėra normali, jei leidžiame visas vienos kadencijos klaidas ir paslydimus atpirkti rinkiminės kampanijos triukais. 

Na, dalis iš Jūsų rado tam tikrą būdą, kaip gali nubausti pasitikėjimo nepateisinusius politikus: tiesiog neinate į rinkimus, nes, esą, „nėra už ką balsuoti”. Manote, kad boikotuodami rinkimus parodote savo pilietinį nepasitenkinimą ir nubaudžiate visus blogus politikus? Išsklaidykite iliuzijas: veiksmingumas analogiškas anonimiškai parašytiems piktiems komentarams. Kitaip pasakius – niekam tai per daug nerūpi. Jūs tiesiog patys į šiukšlių dėžę išmetate galimybę mūsų valstybėje kažką pakeisti į gera. Likimo ironija – o ankstesnės lietuvių kartos dėl šito taip kovojo...

Žodžių infliacija

Seniai neatsikratau jausmo, kad pasižiūrėjusi ar per radiją paklausiusi žinių ar politinių debatų laidų, beveik negaunu jokios informacijos. Įvairūs politikai šneka tiek daug, bet taip stebėtinai nepasako nieko tikro, kad netgi tampa įdomu, kaip jie taip meistriškai įvaldė šitą meną.
Susidaro įspūdis, kad dažnas politikas – ypatingas unikalių protinių savybių egzempliorius, nelauktai susiformavęs evoliucijos eigoje. Berods, Homo politicus-lituanicus savo protinėmis savybėmis gerokai pralenkė paprastąjį Homo Sapiens Sapiens: juk jie žino viską, nepamiršta nieko ir yra visų galų meistrai! Atidžiau pažiūrėkite žinias: apie bet ką paklaustas politikas (nė sekundės nepamąstęs!) iškart pradės savo tiradą. Aš asmeniškai jau kuris laikas su viltimi laukiu, kad kada nors iš jų lūpų išgirsiu sklindant va tokius žodžius: „tikslių skaičių neprisimenu, tad, prieš atsakydamas į jūsų klausimą, noriu pasitikrinti”, „verčiau apie tai paklauskite mano kolegos – jis yra šitos tematikos žinovas” arba tiesiog „atsiprašau, bet šito neišmanau”.

Įsivaizduoju, kad pirmiausia būtų lengvas šokas, o tada pasidarytų taip gera... 

Manau, ne vienas nusivylęs lietuvis norėtų pradėti pasitikėti politika bei politikais ir mieliau sutiktų truputį ilgiau palaukti tikrų atsakymų į užduotus klausimus nei būti apiberti nesuprantamų sudėtingų žodžių gausos apie nieką. Visi suprantame, kad žmogus tėra žmogus, ir jis negali visko žinoti bei suprasti. Iš tiesų, šito nė nereikalaujame. Pirmiausia reikalaujame tik vieno paprastučio dalyko – pagarbos mums bei liovimosi savo žodžiais įžeidinėti mūsų protinius sugebėjimus. Geras sandėris, sakyčiau.

***
Pabaigai norėčiau apeliuoti į Jūsų pilietiškumą bei pakviesti drauge pradėti keisti mūsų politinę kultūrą: nesvarbu, kokie rinkimai vyktų, kas kandidatuotų ir ką atstovautų, mes turime prisiimti savo dalį atsakomybės už valstybės gyvenimą ir nenumoti ranka. Lengviausia pasakyti, jog nėra Jūsų balso verto kandidato, bet puikiai suprantate, kad tai - tik pasiteisinimas. Kokį pavyzdį savo abejingumu parodysite savo ugdomiems vaikams?

Balsuoti yra už ką, yra daug gerų idėjų, kuriomis tikėdami kandidatuoja daug gerų žmonių. Žiūrėkite rimtai į rinkimus: skaitykite, lyginkite programas (jos viešai lengvai pasiekiamos) ir pasirinkite tai, kas svarbu Jums. Neverta pasirinkti vien iš tų kandidatų, kurie dažniausiai mirga žiniasklaidoje ar reklamų stenduose, nepasiduokite politinių kampanijų šurmuliui bei blizgučiams, nes nežinia, kas slepiasi po tomis „Photoshop“ programa nudailintomis šypsenomis. 

Net jeigu nelaimės tie, už kuriuos balsuosite, ar Jums vėl teks nusivilti, atsiminkite, kad žingsnis į priekį vis tiek bus žengtas ir Jūs prisidėsite prie galbūt netgi didesnio tikslo – atsakingos ir etiškos politikos bei pilietinės visuomenės kūrimo. Nepamirškite, senos geros tiesos – pokyčiai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Tad būkime vertas pavyzdys savo vaikams.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Artėjančio rudens prognozė: šalnos ir šalčiai – dar rugsėjį (44)

Rugsėjį jau galime sulaukti šalnų ir šalčių, tiesa, bent sniego tikimybė, laimei, išlieka...

T. Janonis. „Valstiečiai“, apsidairykite, kas vyksta jums už nugaros (16)

Valdantiesiems šokinėjant iš laimės, kad pavyko pradėti urėdijų reformą, urėdai laiko...

Po sproginėjančių baterijų skandalo grįžta „Samsung Note“ gyvai nuo 18 val.

Trečiadienio vakarą JAV, Niujorke, bus pristatytas naujausias „Samsung“ telefonas, tai...

Lietuviai vėl atakuoja Kremliaus propagandos ruporus: priminė Rusijai nemalonius faktus (479)

Rugpjūčio 23-oji Lietuvoje minima kaip Juodojo kaspino diena , prisimenant 1939 m. rugpjūčio...

ES piliečiai Jungtinėje Karalystėje priblokšti: gavo įspėjimą apie deportaciją (22)

Aukštas pareigas užimanti Londono Queen Mary universiteto istorikė Dr. Eva Johanna Holmberg...

Prezidento rinkimai: centro dešinėje prognozuojama tikra mėsmalė (34)

Centro dešinėje, kuriai sąlyginai galima priskirti liberalių ir konservatyvių politinių jėgų...

A. Užkalnis. Baikime beprotybę dėl mokyklų (159)

Jūs tik pažiūrėkite, kas darosi kiekvienais metais šalyje, artėjant rugsėjo pirmajai. Ant...

Kelionių planuotojai įspėja apie esminius „Wizzair“ pasikeitimus (21)

Pigių skrydžių bendrovei „ Wizzair “ nuo rugpjūčio 15 d. pakeitus savo taisykles, vien tik...

Kirpėjos verdiktas: po atostogų neprižiūrėtus plaukus teks nurėžti

Maloniai šildanti saulė , plaukus kedenantis lengvas vėjas, maudynės atviruose vandens...

Gydytojas rezidentas atvirai: kas paverčia gydytojus cinikais, ligoniais ir emigrantais (79)

Tai yra atviras laiškas, skirtas Lietuvos visuomenei, Kauno gyventojams, LR Vyriausybei ir Sveikatos...