Skaičiai iš tiesų įspūdingi. Išgražėjo Marijampolės centrinės dalies viešosios erdvės, tad, atrodo, reikėtų tik džiaugtis. Bet ar už tokias paprastam žmogui sunkiai suvokiamas pinigų sumas nėra padaryta per mažai? Ar nebuvo galima sutvarkyti atokiau nuo miesto centro esančių duobėtų gatvių ir šaligatvių? Ar ES paramos lėšos negalėjo būti naudojamos skaidriau ir efektyviau? Ar Marijampolėje nebuvo „plaunami“ europiniai pinigai?

2014 m. gegužės 9 d. Marijampolėje leidžiamo Miesto laikraščio straipsnyje „Pinigų laidojimas“ buvo rašoma apie ES fondų valdymo ydingumą, leidžiantį įvairioms projektus administruojančioms firmoms sėkmingai įsisavinti milijonines sumas.

Straipsnio autoriaus kritikos, abejočiau ar visai pagrįstai, susilaukė Euroregiono Nemunas Marijampolės biuras, per 15 veiklos metų įvykdęs projektų už 55 milijonus litų, t.y. viso labo maždaug po 3,5 milijono litų kasmet, iš kurių nemaža dalis dar turėjo tekti ir partneriams iš kaimyninių pasienio šalių. Tai toli gražu neprilygsta Marijampolės savivaldybės administracijos vykdytų projektų apimtims. Tad norėtųsi giliau pažvelgti ten, kur galima pamatyti didesnę problemą.

Ar Marijampolės savivaldybės administracijos vykdyti viešieji daugiamilijoninės vertės pirkimai yra skaidrūs, kyla pagrįstų abejonių. Tai patvirtina tas faktas, kad penkis iš septynių Marijampolės regioninio centro kompleksinės plėtros 2008-2013 metų investicinės programos projektų, kuriems buvo naudojamos minėtos per 80 milijonų litų siekusios europinės lėšos, laimėjo viena ir ta pati statybų bendrovė, į kurios sąskaitą už atliktus darbus buvo pervesta per 60 milijonų litų. Bet nebūkime pavyduoliai. Gal jaudinamės visai be reikalo? Gal viskas vyko labai sąžiningai?

Iš savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktos informacijos aiškėja, kad skaidrumo vykdant minėtų projektų viešuosius pirkimus stigo. Štai paskelbus konkursą J.Basanavičiaus aikštės viešųjų erdvių sutvarkymui, buvo gauta 13 pasiūlymų. Tačiau nugalėtoja buvo paskelbta ne mažiausią beveik 6 milijonų litų kainą pasiūliusi bendrovė, o pagal kainos dydį tik ketvirtą pasiūlymą, siekusį beveik 9 mln. litų, pateikusi statybų firma. Taigi, atrodo, J.Basanavičiaus aikštę sutvarkyti buvo galima 3 mln. litų pigiau.

Savivaldybei organizuojant miesto centrinės dalies, apribotos Bažnyčios, J.Bendoriaus, Laisvės, V.Kudirkos ir Gedimino gatvėmis, viešųjų erdvių sutvarkymo konkursą, buvo gauti 5 pasiūlymai. Mažiausia pasiūlyta kaina tuomet siekė kiek daugiau nei 14 milijonų litų.

Tačiau toks konkurso rezultatas, matyt, kai kam netiko, todėl visi gauti pasiūlymai buvo atmesti ir organizuotas antras pakartotinis viešasis pirkimas, kurį už beveik 22 mln. litų sumą laimėjo jau kitas pretendentas. Tad šis miesto centrinės dalies viešųjų erdvių sutvarkymo projektas, ko gero, galėjo būti įgyvendintas bent 7 milijonais litų pigiau.

Specialiųjų tyrimų tarnyba 2014 metais atliko korupcijos rizikos analizę Marijampolės savivaldybėje, kurios metu analizavo socialinio būsto administravimo ir nuomos bei viešųjų pirkimų organizavimo ir vykdymo kontrolės sritis. Jos metu nustatyta ir korupcijos rizikos veiksnių, kurie gali lemti nepakankamą skaidrumą ir objektyvumą minėtose veiklos srityse. Konstatuota, kad yra nepagrįstai daug atvejų, kai prekės, paslaugos ar darbai perkami apklausos būdu ir pan.

Viešieji pirkimai yra pasirinkti ir Valstybės kontrolės prioritetine sritimi. To priežastis – garsioji „otkatų“ sistema, dėl kurios valdininkai, gaudami nedideles algas, neretai pasistato namus, proteguodami nereikalingus visuomenei projektus, „reikalingus“ žmones ar leisdami dirbtinai išpūsti užsakymų sąskaitas.

Ne paslaptis, kad „otkatas“, t.y. valdininko ar kelių valdininkų dalis nuo užsakymo sumos, siekia iki 10 proc., kartais ir daugiau. Viešųjų pirkimų tarnybos prieš keletą metų atliktas tyrimas rodo, kad neskaidriausios viešųjų pirkimų sritys, tiekėjų nuomone, yra statyba ir medicina (www.delfi.lt , „Valstybės kontrolė – prieš „otkatų“ sistemą“, Teodora Rašimaitė, 2012 m. kovo 31 d.).

Gudragalviai Marijampolės valdininkai tikriausiai ras daugybę priežasčių ir biurokratinių pasiteisinimų, kodėl vykdydami Marijampolės viešųjų erdvių sutvarkymo projektus kai kuriais atvejais nenorėjo parinkti mažiausias kainas siūliusius rangovus, ir dėl to darbų kainos ženkliai padidėjo.

Kas dabar benustatys, kokios sumos iš Europos paramos milijonų „nubyrėjo“ į jų kišenes? Vis dėlto, kadangi Marijampolės savivaldybė negarsėja ypatingu skaidrumu, be to, sklando kalbos, kad per 2007 – 2013 m. laikotarpį kai kurie Marijampolės savivaldybės klerkai pasistatė namus ar atliko brangiai kainavusius turimų būstų remontus, yra tikėtina, kad „otkatų“ sistema sėkmingai egzistuoja ir Marijampolėje.

Dešimt procentų nuo įsisavintų 150 milijonų sudaro 15 milijonų. Tad kas gi galėtų paneigti galimybę, kad Marijampolės savivaldybėje per praėjusį europinės paramos programavimo periodą nebuvo „išplauta“ iki 15 milijonų litų? Bet, kaip sakoma, nepagautas – ne vagis. Nors ir sunku būtų nesutikti, kad už 150 milijonų litų Marijampolėje buvo galima padaryti žymiai daugiau.

Tikėkimės, kad įsisavinant ES paramą Sūduvos sostinėje 2014 – 2020 m. skaidrumo regėsime daugiau, o lėšos bus panaudojamos daug efektyviau. Tikėkimės, nors yra žinoma, kad pažaboti kai kurių valdininkų godumą – sunkiai įveikiamas uždavinys ne tik Marijampolėje.

Bet, kaip skelbia populiarus posakis, viltis miršta paskutinė. O jai užgesti turėtų neleisti besiplečianti viešųjų pirkimų organizavimo elektroninėje erdvėje praktika.