Žadintuvas turėtų juos ir jų vadovus prikelti iš gilaus apsnūdimo, stabdančio įsiliejimą į 2014–2020 m. finansinio laikotarpio permainas, pažadintų skubiai spręsti dabartinius iššūkius, Rusijos embargo sukeltus Lietuvos žemdirbiams.
Fermoje vyks riedučių lenktynės
Šakių rajono ūkininkas Valentinas Kamaitis ketina atsisakyti karvių bandos, parduoda veršelius ir telyčaites, o modernioje fermoje planuoja rengti riedučių lenktynes. Kas nutiko, kad pieno upės Lietuvoje senka kaip per didžiausią sausrą? Pieno, mėsos, vaisių ir daržovių supirkimo kainos krito, kai Rusija įvedė embargą šių produktų importui iš Europos Sąjungos valstybių.
Žemės ūkio produkcijos perdirbėjai, nebegalėdami savo gaminių realizuoti Rusijoje, iš karto sumažino žaliavų supirkimo kainas. Kai kurios pieno perdirbimo įmonės žaliavinio pieno kainą, pirmiausia smulkiesiems gamintojams, numušė iki 50 proc., o vidutiniškai pieno žaliavos kaina, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, yra apie 20 proc. žemesnė ir yra mažiausia iš visų ES valstybių. Smulkieji pieno gamintojai gauna tik apie 0,5 lito už litrą pieno, ir daugelis jų planuoja šio verslo atsisakyti.
Ministerijos vadovai tik šneka apie naujų rinkų paieškas, tačiau konkrečiai nieko nepadaryta. Jau aišku, kad po 2015 m. gali nelikti pieno kvotų, tačiau Žemės ūkio ministerija nėra parengusi priemonių plano, kaip susidoroti su kylančiais iššūkiais jas panaikinus.
Europos Komisija planuoja dalį nuostolių, kuriuos dėl embargo patyrė ES šalys, kompensuoti iš ES fondų. Buvo numatyta, kad bus dengiama dalis fermentinių sūrių sandėliavimo išlaidų, tačiau ši iniciatyva Lietuvoje užstrigo – laiku nesuskambėjo žadintuvas Žemės ūkio ministerijoje? Tuo tarpu Italija pateikė prašymą kompensuoti šias išlaidas beveik visai numatytai sumai. Deja, Lietuva, kaip dažnai dabartinės valdžios laikais pasitaiko, dėl Rinkos reguliavimo agentūros nepasirengimo ir nepamatuotų reikalavimų nesugebėjo laiku pateikti prašymo Europos Komisijai ir liko be milijoninės paramos.
Panaši situacija nutiko ir su pažadais kompensuoti dalį nuostolių vaisių ir daržovių sektoriuose. Lenkija sugebėjo pateikti Europos Komisijai prašymą dengti nuostolius dėl vaisių ir daržovių eksporto į Rusiją uždraudimo taip pat beveik visam numatytam kiekiui. Europos Komisijai teko stabdyti šią priemonę ir skirti didesnę paramą. Lietuvai paramos teks tik už 7 tūkst. tonų vaisių ir daržovių.
Aišku, embargas – ne kiaulių maras, kai galima apsisukti vikriai ir... bukaprotiškai. Atkeliavus afrikinio kiaulių maro šmėklai, kuri pridarė daug nuostolių pasienyje su Baltarusija gyvenantiems ūkininkams, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) reagavo žaibiškai.
Buvo nustatytos apsaugos zonos, kurių teritorijoje visos kiaulės turėjo būti sunaikintos. Išimtis buvo padaryta ūkininkams, kurie laiko daugiau kaip 100 kiaulių, jiems buvo leista kiaules laikyti įgyvendinus VMVT nustatytas biosaugos priemones. O kaip dėl 99 riestasnukių? Dėl penkiasdešimties? Lietuvos žemės ūkio rūmai, atsiliepdami į ūkininkų prašymus, Tarybos posėdyje priėmė rezoliuciją, kurioje siūloma įvesti adekvačius biosaugos reikalavimus visiems kiaulių ūkiams nepriklausomai nuo jų dydžio, taip pat numatyti priemonių planą laukinių šernų populiacijai reguliuoti. Ar atsižvelgs ministerija į rezoliuciją, ar pakoreguos savo sprendimus suvienodinant sąlygas visiems ūkininkams?
Parama skendi ūkanose
ES paramos žemės ūkiui 2014–2020 m. finansinis laikotarpis prasidėjo beveik prieš metus, tačiau Lietuvos žemdirbiai šių metų rudeninę sėją užbaigė taip ir nesužinoję naujųjų reikalavimų, kurie įsigalios nuo 2015 m. sausio 1 d. Paramai sumažėjus Žemės ūkio ministerija pasirinko keistą prioritetą: ne skatinti ūkininką-gamintoją, o ūkininką–pašalpininką, kurti „socialinį žemės ūkį“.
Rengiant 2014–2020 metų finansinio laikotarpio programos priemones buvo siūlyta nustatyti maksimalų paramos dydį iš Kaimo plėtros programos priemonių vienam ūkio subjektui ir šią paramą riboti iki 690 tūkst. litų (arba 200 tūkst. eurų) per visą numatomą paramos laikotarpį, prioritetą paramai gauti teikiant jos dar negavusiems smulkiesiems bei vidutiniams ūkiams ir ūkiams, pasinaudojusiems nedidele paramos suma. Tačiau ministerija dar nėra priėmusi jokių sprendimų nei dėl paramos dydžio, nei dėl prioritetų.
Vyriausybė papildomoms nacionalinėms tiesioginėms išmokoms šiais metais skyrė 117 mln. litų. Tai 3,5 karto mažiau negu ES leistina 412 mln. litų suma nacionalinei paramai teikti. Apmaudu, kad vėl „pataupyta“ žemdirbių sąskaita.
Išmokos atiteks ne tiems, kurie šiandien melžia karves ir šeria jaučius, o tiems, kurie tai darė prieš kelerius metus! Dauguma tų išmokų gavėjų jau seniai neturi nei karvių, nei tvartų. O tie, kuriems parama reikalinga, kurie pastaraisiais metais plėtė bandas, investavo į savo ūkius, jokių pinigų nesulauks. Čia jau buvusio ministro nuopelnas, kuris 2013 m. Briuselyje „genialiai“ susiderėjo su Europos Komisija dėl nacionalinės paramos tvarkos, tarsi pranašas žinodamas, kiek Lietuvoje karvių ir jaučių bus po dešimtmečio ar pusantro.
Nors deklaruojama, kad 2014–2020 metais žymiai išauga tiesioginės išmokos už deklaruotus plotus, tačiau atskaičiavus sumas, skirtas žalinimo programai bei pirmiesiems 30 ha, faktinės tiesioginės išmokos už bendruosius pasėlių ir žemės ūkio naudmenų plotus 1 hektarui mažėja nuo 451 iki 350 litų.
Kas gi tas žalinimas, kuriam tenka 30 proc. tiesioginių išmokų už deklaruotą plotą? Europos Komisija ir Parlamentas siekė skatinti aplinką tausojančią žemdirbystę, tačiau Lietuvos „galvos“ išprotavo savaip. Pasirinkta lengviausiai kontroliuojama taisyklių sistema: į pūdymą neleidžiama įsėti net tarpinių augalų – jei juodas, vadinasi juodas. Jei žirnius pasėsite kartu su miežiais, o dobilus su svidre, taip pat būsite nubaustas. Tokia tvarka skatina ūkininkus aparti paupius, paežeres, pamiškes iki pat vandens ar miško nepaliekant juostų bioįvairovės išsaugojimui. Žemdirbiai bus baudžiami ir už tai, jei jų deklaruotuose laukuose augs medžių ar bus koks vandens telkinukas, užsilikęs nuo vienkiemių laikų.
Apskritai dabartinė valdžia keistokai suvokia aplinkosaugos reikalavimus. Naujausias slenkstis parengtas norintiems plėsti ūkį ar veiklos kryptį žemdirbiams. Praėjusios kadencijos Vyriausybė yra priėmusi nutarimą, nustatantį, kad fermoms, kuriose laikoma iki 300 sutartinių gyvulių, netaikomas reikalavimas nustatyti sanitarinės apsaugos zoną, tačiau praktiškai šis nutarimas neveikia, nes biurokratinės institucijos vis tiek reikalauja, kad statant, rekonstruojant ar keičiant laikomų gyvūnų rūšį tokios zonos būtų nustatytos. Nepaprastai daug laiko ir pinigų ūkininkai praranda, kol statomiems ar rekonstruojamiems gyvulininkystės pastatams gauna mistinius SAZ‘us, PAV‘us, TIPK‘us ir galų gale – leidimą statyti. Tenka laukti kelerius metus, sumokėti keliasdešimt tūkstančių litų. Žemės ūkio ministerija piršto nepakrutino, kad būtų pakeisti poįstatyminiai teisės aktai, reglamentuojantys aplinkosaugos reikalavimų kontrolę. Taip ir norisi vėl priminti žadintuvą...
Žemdirbiai siūlo 2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu kuo efektyviau panaudoti paramą iš ES fondų melioracijos tinklų priežiūrai, nes jų būklė apgailėtina. Nutekamųjų griovių tvarkymas ir priežiūra priklauso valstybei, o situacija kasmet blogėja. Ministerija turėtų pasiekti, kad 2015 m. valstybės biudžete būtų numatyti didesni asignavimai bent valstybei priklausančių melioracijos įrenginių priežiūrai ir remontui.
Mažas dideliam – ne brolis
Nors, dideliam žemdirbių nusivylimui, Lietuvos 2014–2020 m. finansinio laikotarpio programos priemonės Briuselyje dar nepatvirtintos, taisyklių dar nėra, bet iš programos projekto, pateikto ES biurokratams įvertinti, aišku, kad galimybę pasiimti didžiąją paramos dalį turės verslo grupės, valdančios po kelias ar keliasdešimt žemės ūkio bendrovių. Joms bus labai lengva kooperuotis, nes prioritetas paramai gauti teikiamas kooperuotiems subjektams.
Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė jau pirmomis savo darbo dienomis pasirašė įsakymą dėl ūkių gyvybingumo skaičiavimo metodikos. Būdamas žemės ūkio ministras pasiekiau, kad gyvybingumo skaičiavimo metodika nebūtų taikoma paramos siekiantiems ūkininkams, nes tai užkerta kelią 90 proc. smulkių ir vidutinių ūkininkų gauti investicinę paramą. Kiek buvo gąsdinimų, kad kils bankrotai, lėšos bus iššvaistytos. Tačiau nuo 2009 iki 2012 metų parama pasinaudojo rekordinis ūkių skaičius, o bankrotai taip ir nepasipylė.
Kaip „gyvybingu“ gali tapti ūkis, jei tariamas jaunųjų ūkininkų rėmimas kelia geležinėms kurpaitėms prilygintiną reikalavimą – pradėjus nuo nulio per pirmuosius metus pasiekti 8 tūkst. eurų pardavimus iš ūkio. To reikalaus NMA, skirianti įsikūrimo paramą. Žemdirbių organizacijos siūlė, kad jaunieji ūkininkai būtų remiami ir ne pagal deklaruojamus hektarus, o pagal investicijas į ūkį, gamybos lygį, darbo vietų kūrimą ir pan., kad europiniai pinigai pasiektų tuos, kurie kabinasi į žemės ūkio verslą ir lieka gyventi kaime.
Pavyzdžiui, pasižada jaunas ūkininkas per 5 metus įveisti 100 mėsinių galvijų bandą ir įdarbinti 2 žmones – gauna 500 tūkst. litų paskolą. Jei sąlygos bus įvykdytos – paskola virsta 100 proc. parama, jei ne – reikia pradėti grąžinti paskolą. Ir jokių konkursų, jokių viešųjų pirkimų, jokių didžiulius pinigus kainuojančių verslo planų, ataskaitų ir kitokių kliuvinių, kurie atgraso naudotis ES fondų parama. Jei tokios ar panašios paramos schemos būtų įdiegtos – lėšos pasiektų tuos, kam jos reikalingiausios, o nenusėstų tų jaunųjų ūkininkų sąskaitose, kurie perėmė dalį ūkio iš didžiažemių savo tėvelių.
Nieko nedaroma ir stabdant neteisėtą stambiųjų žemvaldžių pasipelnijimą iš valstybės. Tarkim, ūkininkas nori plėsti dirbamus plotus, bet šalia jo ūkio esančią valstybinę žemę išsinuomojęs kitame Lietuvos gale ūkį įregistravęs asmuo ar bendrovė. Jis jos nedirba, o tik palaiko gerą agrarinę būklę ir deklaruoja, gaudamas išmokas. Ministerija turėtų kuo greičiau surasti būdą tinkamai sureguliuoti valstybinės žemės nuomos ir deklaravimo tvarką, kad išmokas gauti galėtų tik tas, kas ją dirba. Būtina numatyti ir sankcijas reglamento nesilaikantiems asmenims.
Kaip bežiūrėsi, Žemės ūkio ministerijai žadintuvas būtinas. Ir ne tik kelti iš sotaus miego, kad laiku būtų atlikti jau gerokai pavėluoti darbai. Žadintuvo garsas turėtų būti tokio stiprumo, kad pabudintų ir sąžinę – Lietuvos ūkininkas, didelis ar mažas, jaunas ar pagyvenęs yra mūsų maitintojas, jo pagaminta produkcija neša naudą ne tik perdirbėjų ir prekybininkų armijai, bet ir valstybei. Embargai, krizės, sausros ir liūtys praeina, o kaimas išlieka. Kartais – sunkiai įsivaizduojamų savo pastangų ir atsparumo dėka. Šitą naštą jam nešti privalo padėti valstybė.