K. Masiulis. Vanduo parduotuvėje bus pigesnis nei iš čiaupo

 (61)
Neseniai vilniečius pasiekė žinia, kad vanduo brangs 30 proc. Ne kasdien išgirstame naujienas apie trečdaliu didėjančias kainas.
Kęstutis Masiulis
Kęstutis Masiulis
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Tačiau žinia vilniečiams nėra rekordas. Prognozuojama, kad Kėdainiuose vanduo brangs 40 proc., Mažeikiuose 50 proc., Šilalėje 70 proc., o Šilutėje net 100 proc. Tačiau ir tai dar ne riba. Netolimoje ateityje galime pamatysime dar didesnių vandens kainos šuolių. Tai kas gi čia vyksta, kodėl toks brangimas?

Keistas vandens verslas

Nei visuomenė, nei politikai, nei žiniasklaida neskiria pakankamo dėmesio aukso kasyklai – vandens ir nuotėkų tiekimo sistemai Lietuvoje. O ten sukasi didžiuliai pinigai ir interesai. Gyventojų mokami pinigai pastovūs ir garantuoti, nereikia kaip kitame versle kautis dėl klientų. Ne veltui kitose šalyse į komunalinį verslą mielai įsisuka mafija ar korumpuoti sukčiai.

Nors vandens atsargos Lietuvoje yra vienos gausiausių pasaulyje, tačiau kainos kyla labai sparčiai. Kaina pakyla su kiekvienu nauju vartotoju ir su kiekviena nauja investicija į infrastruktūrą. Ar kur nors matėte, kad kuo daugiau pirkėjų, kuo daugiau investicijų – tuo brangesnės prekės? Tai prieštarauja verslo logikai. Tačiau su vandeniu yra būtent taip.

Nuo 1996 m. Europos fondai kartu su valstybės pinigais į Lietuvos vandens ūkį investavo neįsivaizduojamai didžiulius pinigus, daugiau kaip 3,08 mlrd. litų. 2014-2020 m. planuojama įlieti dar 1 mlrd. litų ir prijungti atokių namų gyventojus. Kartu su naujomis investicijomis didės ir vandens kainos. Didės labai ženkliai, ko gero net kartais.

Vilniuje per 10 metų prijungta 25 tūkst. naujų vartotojų, buvo nutiesta 700 km tinklų, o eksploatacinės sąnaudos išaugo 60 mln. litų per metus. Nesunku apskaičiuoti, kad vienas naujas vartotojas kainuoja 2400 Lt per metus ir po 200 Lt per mėnesį. Kadangi naujas vartotojas už tokią sumą vandens neišgeria, tai sumoka visi likusieji. Mažesniuose miestuose efektyvumas dar mažesnis.

Kodėl taip brangu? Kodėl naujo vartotojo infrastruktūros palaikymas kainuoja daugiau, nei jis sumoka už sunaudotą vandenį? Tokie fokusai egzistuoja nebent dykumų Afrikoje. Kaimyninėje Lenkijoje priešingai, kuo daugiau investuojama ES lėšų, tuo labiau mažėja paslaugos kaina. Taigi kodėl Lietuvoje dedasi tokie keisti dalykai? Gal pas mus yra kitokie šio „labai specifinio“ verslo dėsniai – labai tautiniai ir lietuviški?

Grandioziniai projektai

Vandens tiekimo įmonės ir savivaldybės varžosi viena su kita, kuri pasiūlys didesnį ir brangesnį vandens ūkio plėtros projektą, visai negalvojant, ar yra mokių ir prisijungti pasirengusių vartotojų, kiek jiems kainuos tokios investicijos, kaip tai atsilieps kainai ir ar jiems to iš vis reikia? Jiems net nerūpi ar bus vartotojų.

Palyginkime su parduotuvėmis. Jų verslininkai nestato ten kur nėra vartotojų, kur jie nėra mokūs, arba kur nėra šansų atgauti investicijas. O jei jų nedaug - verslas stato mažas parduotuvėles, arba visai kioskelius. Kodėl tokia logika „negalioja“ vandens verslui? Ji galiotų, jei būtų skaičiuojama tikra nauda ir realios sąnaudos, o ne vykdomas europinių pinigų įsisavinimas.

Lietuvos miestuose ir miesteliuose tiesiami centralizuoti tinklai. Kai kada vanduo ir nuotėkos turi tekėti kilometrus, kad pasiektu vos kelis klientus. Akivaizdu, kad tai nežmoniškai brangu, visiškai kvaila ir kitose šalyse taip nedaroma. Protingai ir racionaliai planuojant mažoms gyvenvietėms reikia mažų ir lokalių sistemų.

Taip masiškai daroma Lenkijoje, kur tam tikslui skirtas lėšas valdo pačios seniūnijos. Tačiau mūsų savivaldybės, jų valdomos vandens tiekimo įmonės, ir ministerijos planuotojai perša Lietuvai visur statyti dideles centralizuotas sistemas, kurių išlaikymas brangiai kainuoja. Dėl to drastiškai didėja vandens kaina.


Ateityje vanduo brangs

Pastačius didelius centralizuotus vandens tiekimo ir valymo įrenginius reikia, kad kažkas apmokėtų jų veiklą, tačiau gyventojų Lietuvoje sparčiai mažėja, taigi vandenų įmonės rašo naujus projektus, kad būtų prijungiami vis nauji vartotojai. Tačiau tie dar neprijungti vartotojai gyvena mažuose miesteliuose, dažnai nuosavuose namuose, taigi atvesti iki jų tinklus brangiai kainuoja, o kas svarbiausia, tokių ilgų tinklų eksploatacija dar labiau brangina paslaugas.

Prie viso to prisideda tai, kad gyventojų mažėja, kai kuriose vietovėse drastiškai, net po 5 proc. per metus. Taigi kas išlaikys tuos grandiozinius centralizuotus tinklus? Kai kuriais atvejais pigiau yra vandenį pirkti prekybos centre, negu tiesti tinklus. Štai neseniai Aplinkos ministerija skyrė 63 mln. litų, kad būtų prijungti 7,5 tūkst. naujų vartotojų mažuose miesteliuose, kurių nemaža dalis egzistuoja tik popieriuje.

Atskirais atvejais vieno vartotojo prijungimas kainuoja apie 100 tūkst. litų. Už tokią sumą žmogus neišgers vandens per visą gyvenimą..

Sunku būtų tuose projektuose atrasti ekonominę prasmę. Dėl tokios „tinklų plėtros“ kaimo vietovėse ženkliai auga eksploatavimo kaina, vartotojų skaičiui faktiškai nedidėjant. Tais tinklais reikia varinėti kelis litrus sunaudojamo vandens, o po to nuotėkas. Toks verslas labai brangus ir nuostolingas. Jį apmokėti patys kaimo vietovių vartotojai niekaip nepajėgtų. Todėl tos neprotingos išlaidos sukraunamos nieko dėtiems miestų daugiabučių vartotojams.

Švaistomi pinigai

Aplinkos ministerijos tarnautojai žino, kad kitose Europos ir pasaulio valstybėse statomi lokalūs tinklai. Vanduo išgaunamas šalia namų, kartu pastatant ir nuotekų stotį. Vietoj to, kad kaimą prijungti prie centralizuotų tinklų, pastatomas vietinis to kaimo tinklas.

Tokių įrenginių statyba ir eksploatacija kainuoja dvigubai ar net trigubai pigiau, tačiau Lietuvoje renkamasi stati centralizuotus. Kodėl taip daroma, peršasi vienintelis atsakymas, kad yra konkrečių žmonių, kurie suinteresuoti didelėmis statybomis, viešaisiais pirkimais ir galbūt „atkatais“.

Teisėsauga su antrankiais jau išvedė Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir ne vieno mažesnio miesto vandenininkus.

Po visą šalį išraizgius tūkstančius kilometrų vandentiekio linijų, vandens tiekimo įmonės nebegali išsilaikyti, nes savikaina už vandenį kartais siekia keliasdešimt litų. Ne paslaptis, kad daugiabučiams namams tiekti vandenį yra žymiai pigiau negu individualiems, kaip ir mieste vandens savikaina yra mažesnė nei rajone, taigi pagal naują ministerijos planą bus sujungiamos savivaldybių vandens tiekimo įmonės į kelias dideles, o ateityje gal net į vieną bendrą visoje Lietuvoje. Taigi, kad Šilutėje nekiltų kaina 300 proc., to miesto tinklai bus sujungti su Klaipėdos vandens įmone ir abiejų miestų vartotojams kaina paaugs kokius 50 proc.

Šiemet svarbu yra nustatyti, kaip panaudosime ES lėšas 2014-2020 m. Vienintelis būdas nustoti nuolat kelti vandens kainas yra vietoj centralizuotų sistemų pradėti plėtoti lokalias nedideles sistemas, kokios statomos kitose šalyse. Dar geriau būtų tiesiog lanksčiai remti tokių lokalių individualių ar grupinių vandentiekio ir vandenvalos įrenginių statybą. Apie tai rašiau aplinkos ministerijai, tačiau gautas biurokratinis atsakymas nuvilia. Rodos, nieko neketinama keisti. O nuo to labiausiai kentėsime mes, vartotojai, kai netolimoje ateityje vanduo prekybos centre kainuos pigiau nei iš čiaupo.

Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Politiko akimis

I. Šimonytė. Sąžininga sutartis tarp renkančios visuomenės ir jai atstovaujančiųjų yra įmanoma (127)

Nors visi įpratę mane matyti kalbančią apie pinigus ir dažniausiai ne tai, ką norėtų girdėti, šiandien noriu pasamprotauti apie pasitikėjimą.

A. Paulauskas. Teisingumo ministre, nejau tik Jūsų siūlymai geriausi? (9)

Dėkoju, teisingumo ministre, už siūlomą pagalbą padėti rengti įstatymo projektus.

L. Balsys: Kyšių neima, dvarų draustiniuose nestato, žmonių pinigų nevagia – kas? (129)

Panašu, kad į šį paprastą klausimą sunku atsakyti daugumai sisteminių partijų, įsipynusių į skandalų liūną.

R. J. Dagys. Valdantieji atsiskleidė – pensininkų pensijos bus nuvertinamos! (124)

Seimo dauguma atmetė mano įstatymo projektą, kuriuo siūliau garantuoti žmonėms, kad jų vidutinės pensijos, lyginant su vidutine alga, nebus mažesnės nei Seimo nustatyta riba.

G. Purvaneckienė. Kapitalas, liberalai ir jų „laisvoji rinka“ (100)

Liberalų sąjūdžio proteguota laisvoji rinka pražydo ne tik kalafiorų kainomis oligopolinėje mažmeninės prekybos rinkoje, bet ir lietuviško stambiojo kapitalo moraline krize.