Tai buvo priekaištas uoliajam suskystintų gamtinių dujų terminalo kritikui Artūrui Skardžiui, kuris pakeitęs kelias partijas pastaruoju metu yra socialdemokratas. Taigi kas vyksta socialdemokratų partijoje, kad reikia viešai aiškintis santykius?
Ar socdemai prorusiški?
Prieš gerą dešimtmetį dešiniųjų pažiūrų rinkėjams nebuvo abejonių, kad socialdemokratų partija yra prorusiška. Kitaip sakant, valdė kremlinai, žmonės, kurie savo veikla siekė įtikti Kremliui. Algirdas Brazauskas pusvelčiui padovanojo „Lietuvos dujas“ „Gazpromui“ už neva amžiną nuolaidą, Bronius Bradauskas šlovino kolūkius ir pan. Tačiau tokia pozicija buvo kardinaliai priešinga Europos socialistams, kurie yra nei kiek ne mažesni Rusijos kritikai negu Europos dešinieji, bet svarbiausia – tokia nuolaidi pozicija buvo nenaudinga Lietuvai.
Rusija, matydama, kad Lietuva silpna ir nuolaidžiauja, ją dar labiau spaudė ir reikalavo vis daugiau, o energetiniai resursai vis brango. Socialdemokratų lyderis A. Brazauskas „Lietuvos dujas“ atidavė pusdykiai ir pažadėjo, kad ilgam apsisaugojome nuo brangių dujų, bet įvyko kaip tik priešingai. Dabar už dujas mokame brangiausiai Europoje.
Partijos vairą perėmus A. Butkevičiui, kursas kiek pasikeitė. Jau nebebuvo leidžiama Birutei Vėsaitei sužlugdyti dujų terminalo statybos, nebuvo nutrauktos bylos prieš „Gazpromą“ Stokholmo arbitraže, o užsienio reikalų ministru tapo ne prisitaikėlis ir parsidavėlis, bet racionaliai ir atsakingai veikiantis ministras Linas Linkevičius. Tarp šių dviejų stovyklų partijoje, racionaliai matančių situaciją ir siekiančių pataikauti Kremliui, prasidėjo kova. Ją stebime ir dėl A. Skardžiaus vadovaujamos komisijos darbo.
Mūšis dėl dujų terminalo
Politikų negebėjimu sutarti dėl strateginių projektų, naudojasi Kremlius ir mes priversti mokėti politinę kainą už energetinius resursus. Jau dveji šios kadencijos metai iššvaistyti tuštiems pliauškalams apie naujos atominės elektrinės statybą, o kiekvieną dieną, kol neturime savo gamintojo, į Rusiją pervedame pinigus, iš kurių finansuojami karai prieš Gruziją ir Ukrainą. Šiandien Lietuva labiausiai priklausoma visoje Europoje nuo rusiškos elektros importo.
Kai šiaip ne taip artėja dujų terminalo statybos pabaiga, iš savo tamsios gūžtos vėl išlindo kremlinai, kurie siekia apjuodinti šį projektą ir pasigerinti Maskvai. Nepaisant to, kad gausybė tyrimų ir auditų nieko bloga dujų terminalo statyboje nerado, tai ne argumentas A. Skardžiui ir jo sėbrams, kurie trūks plyš siekia sukompromituoti projektą. Kas galėtų paneigti, kad tai nėra susiję su nesenu sandoriu, kai pono Skardžiaus šeimos valdomą žemės sklypą ypač brangiai nupirko paslaptingi pirkėjai iš Maskvos.
Tikslas – pasėti nepasitikėjimą visuomenėje
Apjuodinant terminalo statybas svarbiausias tikslas yra siekiantis daug toliau. Norima parodyti, kokia Lietuva yra nevykusi šalis ir, kad mes nieko negalime pastatyti. Atseit visur, ką besiimtų lietuviai – kyšiai, korupcija, permokėjimai ir nuostoliai. Įteigus tokią mintį, visuomenė nebenori girdėti apie jokias naujas statybas, na, tarkim, naujos atominės elektrinės. Dar nepradėjus naujos AE statybų, visuomenėje jau suformuota nuomonė, kad projektas blogas, nuostolingas, o pusė statybų pinigų bus išvogta.
Formuojamas neigiamas požiūris į strateginius valstybės siekius, o galiausiai ir į savo valstybę. Kremlinams svarbu įteigti panieką strateginiams objektams, o prokurorų ir auditorių išvados jau net nebus svarbios. A. Skardžius, purvindamas dujų terminalą, naudojasi visuotinai žinomu žiniasklaidos polinkiu ieškoti skandalų ir tariamų sensacijų.
Kai valdžioje buvo Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ir kairiesiems buvo siūloma pasirašyti Nacionalinį susitarimą bei kitus dokumentus dėl bendrų įsipareigojimų lietuvių tautai, kremliniška pozicija tarp socdemų dominavo ir nieko nepavyko.
Tačiau dabar A. Butkevičius jau pats užsiminė apie poreikį suartinti pozicijas. Krymo įvykiai parodė, kiek svarbus yra politikų gebėjimas rasti kompromisus pačiais svarbiausiais klausimais, kad besikeičiant partijoms valdžioje, jie nebūtų kas kartą peržiūrinėjami. Galbūt dabar yra galimybė politikams pagaliau susitarti dėl pagrindinių ir svarbiausių projektų? Norėtųsi tuo tikėti, nors ir kaip kremlinai siektų skirtingų partijų kiršinimo.