Kodėl su tuo susiduria Lietuva ir ko iš mūsų nori rusai?
Senieji kovos metodai
Rusija prieš Lietuvą naudoja seniai žinomas ir išbandytas, dar Lenino ir Stalino laikų propagandos bei užsienio valstybių gyventojų protų plovimo technologijas, jas papildydama moderniomis išmaniosiomis gudrybėmis.
Šaltojo karo metu abi konfrontuojančios stovyklos – Vakarų ir sovietinis Varšuvos pakto blokas kariavo dėl įtakos žmonių protams. Karas vyko tiek savose, tiek užsienio aikštelėse. Vakarai į SSRS įtakos kraštus transliavo laisvą žodį. Prisiminkime „Amerikos balsą“, „Laisvės“, „Laisvosios Europos“, Vatikano, BBC, Vokietijos radijų laidas įvairiomis kalbomis, taip pat ir lietuvių.
Sovietinė valdžia kiekvieną tokį laisvo žodžio kanalą slopino šimtais specialiai tam pastatytų radijo siųstuvų. Ir visgi tie kas norėjo galėjo išgirsti. Iš užsienio ateidavo informacija apie pasipriešinimą okupacijai, disidentines iniciatyvas, komunistinius žiaurumus. Tokia informacija buvo labai paveiki ir režimui baisiai nepatiko.
Tačiau buvo ir kita Šaltojo karo pusė – tai sovietinė propaganda Vakarams. Buvo kuriami ir finansuojami įvairūs „pasipriešinimai“, „pilietinės iniciatyvos“, remiami emocingi, bet nelabai informuoti nekonformistiniai kovotojai, finansuojamos komunistinės partijos, papirkinėjami žurnalistai ar įtakojami komunistuojantys leidiniai, poveikis daromas politikams bei nuomonių formuotojams.
Reikia pasakyti, kad komunistinė propaganda davė rezultatų. Kai kuriose valstybėse komunistinės idėjos buvo labai populiarios, o visuomenė iškreiptai įsivaizdavo komunistinę tikrovę. Slaptai iš Rytų inspiruojami neformalūs judėjimai tapdavo sunkiu kliuviniu ne vienai vyriausybei. Paaiškėjus, kad šnipai sugebėjo įsiskverbti net į aukščiausias politines institucijas, žlugdavo net vyriausybės Taip įvyko su VFR kancleriu Viliu Brandtu, kai 1974 m. paaiškėjo, kad svarbiausias jo ekonomikos patarėjas yra VDR Stasi slaptasis agentas.
Apie tas kovas dabar yra prirašyta šimtai knygų, vadovėlių ir memuarų. Ypač įspūdingi yra buvusių KGB ar GRU šnipų ir agentų prisiminimai. Bet gal dabar tokio propagandinio karo nebėra? Gal mūsų didžioji Rytų kaimynė jau nebesistengia paveikti kaimyninių kraštų viešosios opinijos ir pamiršo senuosius įtakos metodus? Būtų puiku, jei iš praeities mūsų visuomenė būtų įgijusi imunitetą, ar bent jautrumą propagandiniam smegenų plovimui. Deja, tuo pasidžiaugti negalime. Akivaizdu, kad Lietuvoje šiuo klausimu dominuoja naivus abejingumas.
Lietuva kaip Rusiškos propagandos taikinys
Rusijoje dabar kita valdžia, tačiau buvęs KGB karininkas V. Putinas tikrai neatsisakė senų veiklos metodų. Juo labiau, kad Rusija deklaruoja turinti ypatingų interesų Lietuvoje. Tų interesų centre – noras nepaleisti Lietuvos iš priklausomybės gniaužtų.
Ne vienas Lietuvos gyventojas garsiai sako, na tegu Rusija rodo tuos savo filmus ar transliuoja žinias, juk lygiai taip pat galime žiūrėti CNN, BBC ar kitą vakarietišką produkciją. Tačiau yra vienas svarbus skirtumas. Vakarai yra demokratiški ir liberalūs. Tai reiškia, kad vakarietiška informacija yra įvairi ir kiekvienas gali pasirinkti pagal savo skonį. Be to, Vakarų žurnalistai yra įpareigoti laikytis principo pateikti visas konkuruojančias nuomones ir leisti žiūrovams susidaryti nuomonę iš pateiktų faktų. Tuo tarpu Rusijos sistema priešingai, yra autokratinė. Iš kaimynės sklindanti informacija yra šio režimo kryptingai valdoma, tarpusavyje suderinta ir turi specialiuosius tikslus. Taigi tai propaganda.
Skleisti Rusijos propagandą daugiau ar mažiau yra panaudojamos visos lietuviškos žiniasklaidos priemones. Tai daroma inspiruojant savas temas (pavyzdžiui, eskaluojant diskusiją dėl skalūnų), ar įtakojant kai kuriuos žurnalistus bei savininkus.
Maža to, rusai turi dar ir savo kanalą „Pervyj Baltijskij“. Neseniai dar atsidarė specialiai Lietuvai adaptuotas Ren TV Lietuva. Ar kas tiki, kad čia tik verslo projektai, nes Lietuvos rinka tokia didelė ir pelninga? Vargu. Lygiai taip, kaip sovietiniais laikais KGB transliuodavo savo propagandą, taip dabar „Rusijos balsas“ perduoda savo požiūrį Vakarams.
Lietuvos visuomenei yra teigiama, kad Lietuvos valstybė yra prastas projektas, o Sovietų Sąjunga ir dabartinė Rusija yra klestintis pasaulio centras. Užtenka įsijungti Rusijos TV kanalo žinias, kuriose plačiai vaizduojami Rusijos pasiekimai, daug kalba valdžios atstovai, o iš užsienio pranešama apie žudynes, avarijas, katastrofas, valdžios krizes, korupciją ir t.t.
Tokių transliacijų tikslas sėti nepasitenkinimą Lietuvos politine sistema, demokratija ir laisvosiomis vertybėmis. Taip pakišama abejonė Vakarų demokratijos santvarka, o kartu yra rengiamas pakantumas inspiruotiems veikėjams ir rusiškai įtakai.
Kodėl spaudimas Lietuvai padidėjo?
Pastaruoju metu Lietuva sulaukia ypatingo dėmesio iš kaimynės. Kibernetinės atakos prieš žiniasklaidą ir valstybines institucijas, pieno ir mėsos karai, paviešinti slapti įrašai internete ir sustiprėjęs Lietuvos Nepriklausomybės šmeižimas per žiniasklaidą. Tai galima būtų paaiškinti Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungai ir siekiu palaužti naujos Vyriausybės kursą, pvz., dėl Ukrainos.
Praeitoje kadencijoje po panašių Rusijos išpuolių kairieji mėgdavo kartoti, kad va konservatoriai nesikalba su Rusija. Taigi kolegos kairieji, kodėl dabar nesikalbate su Rusija? Sunkoka susikalbėti, kai girdėti tik monologas.. Socdemų deklaruotas santykių su Rusija perkrovimas baigėsi visų sunkvežimių perkrovimu prie sienos.
Pastarieji spaudimo Lietuvai metodai yra bandymas pakreipti Lietuvos valstybės kursą. Dar A. Kubiliaus Vyriausybė su Prezidente suformavo pagrindines mūsų politikos kryptis, tokias kaip energetinė nepriklausomybė ar parama buvusioms sovietinėms valstybėms. Tai nepatinka Rusijai ir ji tikėjosi, kad nauja valdžia viską apvers aukštyn kojom – nutrauks Visagino AE statybas, atsisakys dujų terminalo ir pasirašys ilgalaikę sutartį su „Gazprom“. Kadangi taip neatsitiko, rusai rodo jėgą. Ir didžiausias savo viltis sieja su artėjančiais Prezidento rinkimais. Neabejotinai Rusija turės savo kandidatą, ir bandys pakeisti jiems nepalankią dabartinę Prezidentę.
Ko rusai iš mūsų nori?
Vienas iš Rusijos tikslų, kad Lietuva netaptų energetiškai nepriklausoma. Todėl visi projektai, kuriais siekiama energetinės nepriklausomybės sulaukia rėksmingos, aktyvios ir neaiškiai inspiruotos opozicijos. Atominės elektrinės projektas torpeduotas keistu referendumu į kurį taip entuziastingai stūmė kairieji, o dabar nežino kaip iš tos problemos išbristi. Skalūninių dujų paieškų stabdymo istorija galėtų būti pateiktas kaip pavyzdinis masinio smegenų plovimo pavyzdys KGB mokyklų studentams.
Visais šiais ir daugeliu kitų atveju yra sukurpiami bei įgyvendinami propagandiniai veiksmų planai. Tačiau greta to, yra ir bendras interesas apskritai kurti Rusijai palankią visuomenės nuomonę. Tam yra skiriamos specialios priemonės.
Rusija siekia pasėti abejones Lietuvos valstybingumu ir suformuoti palankią nuomonę apie savo šalį. Esant kritinei Rytų simpatikų daliai bet kokia Rusijai nepalanki politika Lietuvoje taptų nepopuliari ir negalima. Galiausiai, bet koks antirusiškas pasisakymas taptų smerktinas ir atskalūniškas. Su tokia visuomene Lietuva jau būtų tik Rusijos marionetė.
Jei Rusija nuspręstų vėl okupuoti taip apdorotą šalį, ji gali tikėtis mažesnio pasipriešinimo ir net dalies visuomenės pritarimo. O tai yra ilgalaikis strateginis Rusijos siekis, kurį yra išsakę šalies vadovai.
Ar gali Lietuva laimėti informacinį karą su Rusija? Jeigu tai būtų pabūklai ir tankai, tada Lietuva neturi šansų, tačiau dabar mūsų ginklas yra atvirumas, skaidrumas ir tiesa. Kiekvienas nedraugiškas kaimyninės valstybės veiksmas turi būti įvardintas ir deramai teisiškai bei politiškai įvertintas. Tikiuosi, kad Lietuvoje yra pakankamai gausi kritiškai mąstančių ir informacijos skleidėjų tikslus atpažįstančių piliečių dalis. Šį propagandinį karą nebūtinai laimės ta pusė, kuri turi daugiau resursų.