Po metų laukia naujas atidarymas - bus sujungtos Lietuvos ir Švedijos elektros rinkos, dar po metų ir elektros tiltas į Lenkiją. Tačiau visi šie gražūs atidarymai yra pradėti dar buvusios dešiniųjų Vyriausybės, o ką statyti pradėjo ponas Butkevičius? Nieko.
Šaknys karčios, vaisiai saldūs
Nepaisant didžiausios kritikos ir Kremliaus organizuotų šmeižto kampanijų, buvusi Vyriausybė stūmė energetinius projektus. Kai kuriuose buvo pasiektas „point of no return“ persilaužimas ir nebebuvo galima projektų sužlugdyti, šiandien jais didžiuojamės. Dujų kaina jau sumažėjo ir ateityje turi galimybių dar pigti, tačiau to galėjo ir neįvykti jeigu būtume nieko nedarę ir laukę malonių iš monopolininkės „Gazprom“. Taip pat juda kiti svarbūs energetiniai projektai, tokie kaip elektros tiltai.
Keli sumanymai buvo tik pradėti vystyti - Visagino atominė elektrinė ir skalūnų dujų gavyba. Ir juos įgyvendindama dabartinė Vyriausybė susimovė. Pasidavė Kremliaus propagandai, kūrė visokias vadinamąsias tyrimo komisijas, užsiėmė populizmu. Taip Lietuva jau prarado dvejus metus, o prošvaisčių pajudėti pirmyn nematyti.
Lenkai džiaugiasi jau išgaunantys pirmus skalūninių dujų kiekius, o Lietuva dar tik galvoja kažkada skelbti konkursą. Taigi iki solidžios gavybos, naujų darbo vietų ir mokesčių valstybei dar labai toli. Jeigu apskritai, kas nors dar ryšis investuoti Lietuvoje.
Elektrą turime pasigaminti patys
Jeigu naujos atominės elektrinės projektas nebūtų užšaldytas, šiandien Visagine važinėtų statybininkų technika ir kiltų nauja elektrinė, o mokesčiai pildytų valstybės ir Sodros biudžetus. Deja, trūksta ryžto ir ambicijos, o pastangos nukreipiamos ne naujų galimybių paieškai, bet senų projektų juodinimui. Dabartinis premjeras kiekvienoje savo kalboje nepamiršta pasigirti nebūtais darbais, pasibaisėti buvusia valdžia, bet jam nesvarbu, kad Lietuva vienintelė visoje Europoje priversta importuoti 60 proc. elektros. Dažniausiai tai rusiška elektra, kurią pardavęs Kremlius finansuoja teroristus Rytų Ukrainoje ir mūsų laisvės priešininkus Lietuvoje.
Girdisi balsų, kad nereikia nieko daryti, elektrą galime importuoti. Jeigu ne iš Rusijos tai iš Skandinavijos ar Lenkijos. Tokį požiūrį galima lyginti su paršelio, kuris statėsi šiaudinį namą, istorija. Kai atėjo audra, paršelis liko be namų.
Šiandien mes galime nusipirkti elektros, bet kaip bus po 10 ar 20 metų? Mūsų zonoje projektuojama, kad elektros smarkiai trūks. Tada turėsime kaimynų maldauti, kad parduotų elektros? Galbūt parduos, tačiau atitinkama kaina, o gal išvis ne. Kaip Lietuvos verslas galės konkuruoti, jeigu elektros trūks arba ji bus žymiai brangesnė nei pas kaimynus?
Suomija baiginėja statyti naują atominę elektrinę ir projektuoja dar vieną, tokių pačių planų turi lenkai, britai. Japonijoje nurimo Fukušimos katastrofos atgarsiai ir Tokijo vyriausybė ketina grįžti prie branduolinės energetikos. Taigi Lietuva neturi varžytis ir atsilikti nuo kaimynų, tačiau kur Premjero drąsa ir ambicija? Kokias naujų projektų juosteles kirps būsima Vyriausybė po kitų Seimo rinkimų?