Ilgalaikė strategija – ne pranašystės
Užduodantys šiuos klausimus yra visiškai teisūs teigdami, kad būtina ryžtingai spręsti šiandienos problemas ir svarbu daryti tai kuo greičiau. Tačiau ilgalaikio planavimo nereikėtų supriešinti su šiandieninių problemų sprendimu. Abu procesai svarbūs ir neatsiejami vienas nuo kito. Spręsti šiandienos problemas neįmanoma neturint aiškaus vertybinio pagrindo ir šalies plėtros prioritetų. Žmogus, gyvenantis tik šia diena ir neplanuojantis savo ateities, neturintis siekių, taip pat yra bereikšmis sau ir visuomenei.
Mano nuomone, yra keletas svarbių priežasčių, kodėl Lietuvai ypač svarbi ilgalaikė strategija. Pirmiausia, mes esame jaunos demokratijos šalis. Lietuvos politinės ir valdymo kultūros lygis, socialinis-ekonominis kontekstas reikalauja tartis dėl esminių plėtros krypčių ir bendrų vertybių. Iki šiol vyravusi dažna Vyriausybių kaita, gausybė partijų, ne itin aukštas pilietinės visuomenės brandos lygis skatina ieškoti ilgalaikio visuomenei ir būsimoms valdžioms priimtino bendrojo plėtros vardiklio. Juk visi norėtume, kad keičiantis valdančioms politinėms jėgoms šalies prioritetai, dėl kurių susitarėme, išliktų nepasikeitę, kad visos politinės partijos ir visuomenė matytų tą patį tikslą ir jo sistemingai siektų. Priemonės tikslui pasiekti gali būti įvairios, tai daugiau politinių partijų taktikos klausimas.
Antra, šiandien labai pasigendame tvirto viešosios politikos vertybinio pagrindo. Sutarimas dėl vertybinių nuostatų yra galimybė „užduoti toną“ visai viešajai politikai. Sutikime, kad šiuolaikinių organizacijų sėkmė daugiausia priklauso nuo lyderio, turinčio aiškią viziją, gebančio ją pristatyti, uždegti kitus, įprasminančio bendras organizacijos vertybes. Valstybės mastu tokį patį vaidmenį turėtų atlikti būtent pažangos strategija.
Trečia, strategija „Lietuva 2030“ ypač svarbi mūsų jaunajai kartai. Jaunimas labai pagrįstai nori matyti šalies perspektyvą, jie nori aiškiai žinoti, kur link judame, ir prisidėti prie kitokios Lietuvos kūrimo. Jeigu mes iš labai gerbiamų profesorių lūpų ir toliau girdėsime prognozes, jog Lietuva „nepražus, bet ji bus 27-ta iš 27 ES šalių“, mums tikrai nepadės jokios kovai su jaunimo emigracija pasitelktos priemonės. Miglota ateitis, ateities vizijos nebuvimas tikrai nepadeda mažinti jaunimo emigracijos tempo. Kitas esminis dalykas – svarbu įtraukti jaunimą į viešąją politiką.
Net ir pirmaujančios pasaulio ekonomikos šalys rengia ir įgyvendina ilgalaikes strategijas. Daugeliui iš jų tokios strategijos padėjo susitelkti į esminius dalykus ar radikaliai pakeisti plėtros kryptį. Pavyzdžiui, Danija, kuri šiandien priklauso konkurencingiausių pasaulio valstybių dešimtukui, o jos žmonės laiko save laimingiausiais Europoje, savo ilgalaikėje strategijoje pagrindinį dėmesį skiria švietimo sistemos pertvarkai. Šioje strategijoje nerasime mums būdingo blaškymosi nuo žemės ūkio prie kultūros: labai aiškiai pasirinktos kryptys, kurios padėtų „atskleisti kiekvieno dano gebėjimus kurti gerovę sau ir kitiems“. Kitas pavyzdys – tolimosios Australijos strategija, kuri padėjo šalies konkurencinį pranašumą perkelti nuo kalnų pramonės ir mineralų į žmogiškąjį kapitalą. Panašias strategijas turi Airija, Jungtinė Karalystė, Švedija, kitos šalys. Kaip tik šiuo metu ilgalaikę strategiją iki 2030 metų rengia mūsų kaimynė Lenkija.
Ar be ambicijų įmanoma pažanga?
Akademikas Aleksandras VasiliauskasLietuvos siekį patekti į pažangiausių ES valstybių dešimtuką pavadino nerealiu, o visą šalies proveržį – fantastika. Sutinku, kad galima diskutuoti, kokia turėtų būti ambicija – ES vidurkis ar ES geriausiųjų dešimtukas. Tačiau neabejoju, kad gerbiamas profesorius geriau nei kas kitas žino ambicingų tikslų svarbą ilgalaikėms, į ateitį orientuotoms strategijoms. Nebus jokios pažangos nei asmeninio, nei viešo gyvenimo srityse, jei nekelsime sau pakankamai didelių tikslų, nebus „vidaus degimo“, nebus ambicijų. Galbūt pasieksime mažiau, imsimės analizuoti, kas sukliudė proveržiui, tačiau iškart pasmerkti save rymojimui prie suskilusios geldos – labai nepatraukli perspektyva...
Aišku, 20-ies metų periodui prognozuoti pažangą atskirose srityse mažų mažiausiai nerealu, juo labiau aiškiai nustatyti ne tik Lietuvos, bet ir kitų ES šalių vystymosi rezultatus – galbūt net bergždžios fantazijos. Todėl strategijoje ir išskirtos sritys, kurių raida bus stebima pro padidinamąjį stiklą, o pasiekta pažanga bus nuolat lyginama su Europos bendražygėmis. Būtent tai leis atsakyti į klausimus, ar judame į priekį, ar tinkamai įgyvendiname strategiją.
Kitas dalykas – daugelis mūsų ekspertų pernelyg sureikšmina esamos padėties analizės svarbą, retrospektyvinį žvilgsnį rengiant ateičiai skirtus dokumentus. Akivaizdu, kad ilgos trukmės strategijų kūrimas neturėtų būti nukreiptas į esamų problemų sprendimo planavimą. Be abejo, esamos padėties vertinimas, siekiant nustatyti esminius raidos trukdžius ir pagrindinius išteklius, yra svarbus. Tačiau vienas iš pagrindinių siekių kuriant vizijas ir ilgalaikes strategijas – „atsisakyti tradicinio mąstymo šablonų“. Jeigu viziją pradedame kurti prisirišdami prie esamos situacijos ir šiandienos problemų, tai reiškia, kad strategijoje ir ieškosime šiandienos problemų sprendimų.
Tikėtis radikalesnių pokyčių šiuo atveju labai sunku. Taigi pradėkime nuo klausimo – o kokie mes norime būti? Sutarę, kokie norime būti, analizuokime savo galimybes, kas trukdo ar padeda pasiekti sutartus tikslus. Tačiau jeigu imsime spręsti tik esamas problemas, tarsi užfiksuosime esamą – šalies , neturinčios ambicijų dėl ateities, – vystymosi perspektyvą.
Tarp medžių matykime mišką
Turbūt kiekvienam iš mūsų strategijoje „Lietuva 2030“ norėtųsi atpažinti save. Kiekvienam, žvelgiant iš savo profesinių bokštų, viskas atrodo itin svarbu ir reikalauja daugiau dėmesio. Išties visos viešosios politikos sritys yra reikšmingos, tačiau ne visos lemia šalies proveržį.
Nesinorėtų dar kartą užlipti ant to paties „žinybinio grėblio“, kai viskas svarbu, tačiau negebame išskirti esminių dalykų. Prisiminkime Valstybės ilgalaikės raidos strategiją, kitas panašias strategijas ir pamatysime, kad jose bandėme aptarti visas viešojo gyvenimo sritis ir galiausiai tarp medžių neradome miško. Susmulkmenėjame, bandome aprašyti detalias priemones dešimtmečiui į priekį ir pasimetame bandydami kontroliuoti jų įgyvendinimą.
Fragmentiškas, sektorinis planavimas – giliai įsisenėjusi mūsų viešojo valdymo problema. Kiekviena ministerija ar kita atsakinga institucija šiandien nori turėti savo sektoriaus strategiją ar programą ir, geriausia, net kelias... Taip jau trečias dešimtmetis institucijos kuria savo planus, peržengti sektorinius užtvarus mums be galo sunku. Svarbiausi darbai, kuriems reikia horizontalaus požiūrio ir veiksmingos koordinacijos, dažnai ir lieka neatlikti.
Taigi ši strategija turėtų būti svarbus žingsnis sutelkiant visuomenės, politikų, valdžios institucijų jėgas bendram tikslui. Tai turėtų būti ir gera žinia ES struktūroms – mes žinome, kur link einame, ir aiškiai matome, kokie pagrindiniai kitos ES finansinės perspektyvos akcentai.
Svarbiausias tikslas – vertybiniai pokyčiai
Kurdami šią strategiją keliems dešimtmečiams į priekį, turime pakilti virš savojo kiemo, aukščiau kasdienių sunkumų, su kuriais susiduriame šiandien. Ir pamėginti sau atsakyti į keletą klausimų – o kas vis dėlto mums svarbiausia? Nuo ko priklauso mūsų šalies sėkmė? Pamėginkime atsakyti – ką reiškia tai, kad net 56 procentai mūsų visuomenės narių nedalyvauja jokioje su kultūra susijusioje veikloje? Kodėl solidarumą ir saviraišką kaip svarbias vertybes nurodo mažiau nei 16 procentų Lietuvos gyventojų? Kodėl net 72 procentai apklaustų Lietuvos gyventojų mano, kad praradus darbą jais turėtų pasirūpinti valstybė, ir net 90 procentų – kad aprūpinti darbu visus jo norinčius yra valdžios pareiga?
Nepasikeitus visuomenės mąstymui ir vertybių sistemai, realių pokyčių ir vizijos neįgyvendinsime. Todėl strategijoje „Lietuva 2030“ ir bandoma ieškoti tokių iniciatyvų, kurios paskatintų kaitą ir padėtų sukurti socialinę-ekonominę aplinką, pajėgią inicijuoti reikiamus pokyčius. Tą aplinką mes dar tik kuriame ir dar daug šioje srityje reikia nuveikti. Galbūt tuomet, kai ją sukursime, mums nebereikės ir ilgalaikių strategijų, mūsų visuomenė, ekonomika, valdžios institucijos efektyviai reaguos į besikeičiantį pasaulį, nebijos pokyčių ir naujovių, drąsiai priims globalios konkurencijos iššūkius.
Taigi strategijos tikslas ir yra paskatinti esminius pokyčius visuomenėje ir kurti aplinką, kuri sudarytų visas reikiamas sąlygas formuotis kūrybingai, atsakingai ir atvirai asmenybei. Tik tokiomis vertybinėmis nuostatomis pasižyminti visuomenė gebės tapti veržlia, atvira pasauliui, nacionalinį tapatumą puoselėjančia šalimi.
Kultūra ir švietimas – kertiniai strategijos akmenys
Pagrindinį vaidmenį šiame kelyje neabejotinai suvaidins švietimas ir kultūra. Mūsų švietimas nuo pat mažų dienų turi skatinti ne žinių atkartojimą, o asmenybės kūrybiškumą, jos raiškos laisvę, žadinti kritinį mąstymą, vaizduotę, skatinti kurti naujas idėjas ir vizijas. Ugdyti pilietiškumą ir stiprinti istorinę savimonę. Tik tuomet sustiprės atsakomybės už save ir šalia esantį jausmas ir nelauksime, kad valdžia parūpintų mėgstamą darbą, sutvarkytų mūsų aplinką. Stipri pilietinė visuomenė, stiprioms ir aiškiomis vertybėmis grįstos partijų programos, ne savivale grindžiama savivalda ir autonomija, atsakingas bendruomeninis gyvenimas – pamatiniai modernių valstybių bruožai.
Yra sakančių, kad strategijoje „pametėme“ kultūrą. Na, išties, reikėtų aiškiau ir drąsiau pabrėžti jos svarbą, nes mūsų kultūra unikali ir neretai dėl jos Lietuva atrandama pasaulyje. Kita vertus, smagu prisiminti, kad pirmosios diskusijos dėl šalies pažangos prasidėjo būtent nuo kultūros būklės aptarimo. Vėliau jau prabilome apie kūrybingumą – jis tapo viena iš trijų pažangos vertybinių nuostatų, įtvirtintų strategijoje. Todėl manau, kad kultūra nėra nežymus ir nereikšmingas strategijos elementas, nes būtent kūrybiškumas yra kultūros, kūrybos ir visų naujovių varomoji jėga.
Europoje turtingos kultūrinės terpės sukūrimas įvardijamas kaip būtina sumanios visuomenės kūrimo sąlyga, o kultūros ir kūrybinės pramonės plėtra – kaip sumanios ekonomikos plėtros veiksnys. Būtent apie šiuos kultūros aspektus kalbama strategijoje, tai įvardijama kaip iniciatyvos, turinčios pastūmėti tiek visuomenės, tiek ir ekonomikos pažangos procesus. Taigi, drįstu sakyti, kad strategijoje kultūra ir kūrybiškumas išskiriamas kaip kertinis pažangos akmuo.
Be to, į kultūrą tikrai nėra žvelgiama vien tik vartotojų akimis, ji suprantama plačiau – kaip gyvensenos ir savivokos kultūra, kurią lemia šeima, bendruomenė ir viešoji erdvė. Būtent taip suvokiama kultūra yra esminis sumanios visuomenės, o kartu ir šalies pažangos veiksnys.
Ar tikrai pamiršome lietuvių tautą?
Pastaruoju metu buvo nemažai diskutuojama tautinės savimonės temomis. Gerbiamas rašytojas Vytautas Rubavičius savo straipsnyje „Strategijoje „Lietuva 2030“ pamiršta Lietuva ir lietuviai“ teigia, kad dokumente neužsimenama nei apie lietuvių tautą, nei apie nacionalinį tapatumą, nei apie lietuvių kultūrą. Negalėčiau sutikti su gerbiamu rašytoju, nes šiems aspektams strategijoje yra skiriamas ypatingas vaidmuo ir akcentuojama tautos sutelktis, jos mentaliteto svarba.
Kaip viena iš vizijos įgyvendinimo krypčių išskiriamas solidarios visuomenės kūrimas. Solidari visuomenė suprantama kaip susitelkusi, save gerbianti, jaučianti atsakomybę už bendrą likimą. Jos narių tarpusavio bendrystė paremta globalios Lietuvos idėja – supratimu, kad lietuvių tauta yra integrali ir globali, neskirstoma į lietuvius, gyvenančius Lietuvoje, ir lietuvius, gyvenančius užsienyje. Pasaulio lietuviai aktyviai dalyvauja valstybės gyvenime ir prisideda prie gerovės kūrimo. Globalios Lietuvos idėjai įgyvendinti būtina telkti pasaulyje išsibarsčiusią lietuvių tautą, stiprinti pasaulio lietuvių ryšius su Lietuva.
Kuriant strategiją buvo atsižvelgta į tai, kad visuomenės narių tarpusavio bendrystė daugiausia priklauso nuo stiprios ir brandžios save gerbiančios tautos tapatybės. Kaip ypač svarbus aspektas strategijoje išskiriamas kultūrinės ir politinės tapatybės sutvirtinimas per istorinės savimonės stiprinimą ir tautinio tapatumo puoselėjimą. Pažymima, kad šiuolaikiškumas ir atvirumas dabarčiai, dalyvavimas skirtingų kultūrų dialoge jokiu būdu neturi nustelbti mūsų tautiškumo. Lietuvių tauta turi didžiuotis savo praeitimi, tradicijomis, branginti savo krašto kalbą ir kultūrą. Numatyta, kad bendrojo lavinimo sistemą reikia orientuoti ne vien tik į kūrybiškumą ir lyderystę, bet ir pilietiškumo ugdymą.
Estijos darnios plėtros strategiją „Darni Estija 21“ daugelis išskyrė kaip pavyzdinę – tautiškumo klausimus pabrėžiančią strategiją. Tačiau ir čia tautiškumas nėra iškeliamas kaip atskira konstanta, o suprantamas kaip visos kultūrinės erdvės dalis. Būtent gyvybingai kultūrinei erdvei, kuri konceptualiai apima daugiau nei kūrybingą veikimą ar folklorą, skiriama daugiau dėmesio.
Apie ateitį – visų pirma su visais...
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasigirsta vis daugiau diskusijų ir nuomonių apie rengiamą strategiją „Lietuva 2030“, taigi reikėtų daryti išvadą, kad šis projektas visuomenei tampa vis aktualesnis. Regis, nesuklysiu sakydama, kad iki šiol nė viena strategija nesulaukė tiek dėmesio, kontroversiškų įvairių sričių ekspertų vertinimų. Pirmiausia galbūt todėl, kad nebuvo tokios „toli reginčios“ – net 20-ies metų šalies raidos kelią mėginančios apibrėžti strategijos. Kitas dalykas, panašios strategijos ir programos dažnai rengiamos ministerijų kabinetų tyloje, menkai konsultuojantis su socialiniais partneriais, – visuomenė dažnai išvysdavo jau parengtą dokumentą.
Šį kartą darėme kitaip. Norėjome pradėti kurti ateities strategiją ne nuo konsultacijų su valstybės institucijomis, ne samdyti gerai apmokamus ekspertus ir pradžioje tartis ne su politikais, o įsiklausyti į visuomenės nuomonę. Jau metus organizuojamos įvairios konsultacijos (jų įvyko daugiau nei 70), vyko nacionalinės idėjų dienos, buvo organizuojamos konsultacijos šalies regionuose, atskiromis temomis dirbo ekspertų grupės. Itin svarbu, kad konsultacijų estafetę noriai perima jaunoji karta – tie Lietuvos piliečiai, kurie stos prie Lietuvos valstybės vairo būtent 2030 metais. Šią vasarą jaunimo organizacijos subūrė aktyvų jaunimą ir keliaudami po Lietuvos miestelius ir kaimus jie kalbėsis apie šalies ateitį, jos vystymosi perspektyvas.
Be abejonės, tokiam ilgalaikiam projektui reikia politinės valios ir sutarimo, tad diskusijos su politinėmis partijomis rudenį persikels į Seimą. Tačiau pirmiausia kalbėkimės visi Lietuvos piliečiai. Tarkimės, koks šalies raidos kelias mums svarbiausias. Pažangos strategijos rengimas, kaip minėta, nėra uždaras procesas, visi turime galimybę išsakyti lūkesčius, kritikuoti ir, žinoma, siūlyti konkrečius žingsnius.
Taigi diskutuokime, kritikuokime, siūlykime, o svarbiausia – nelikime abejingi!
Strategijos projektą rasite čia.