Tarsi naujas modernizavimo receptas pristatoma idėja, kad Vyriausybės nariams bus nustatomi tikslai ir uždaviniai, už juos bus prašoma atsiskaityti kas ketvirtį ir tai bus svarstoma Strateginio valdymo komitete. Būsimam ministrui pirmininkui norisi priminti, kad būtent ši 15-oji Vyriausybė įdiegė prioritetų planavimo ir ketvirtinio atsiskaitymo sistemą.

Anksčiau Vyriausybės programai įgyvendinti būdavo rengiami detalūs priemonių planai. Ministerijos prisiplanuodavo per tūkstantį ir daugiau priemonių, tačiau daugelis jų buvo apie planų, programų, tvarkų, analizių rengimą, renginių organizavimą, t.y. numatydavo kasdieninę rutininę veiklą, dažnai neturinčią tiesioginių sąsajų su programinėmis nuostatomis. Tokiose priemonėse sunku buvo pamatyti naudą piliečiams, verslui. 

Pakeitus Vyriausybės programos įgyvendinimo mechanizmą prioritetai nustatomi daugiausia permainų reikalaujančiose srityse. Kartu Vyriausybė susitaria dėl svarbiausių darbų ir rezultatų, Ministrai už pasiektus rezultatus atsiskaito kas ketvirtį Vyriausybės pasitarime. Ir ne tik atsiskaito. Vyriausybės prioritetai tapo realiu Vyriausybės programos įgyvendinimo įrankiu, kuris padeda nuleisti politinę darbotvarkę iki konkrečios ministerijos ir konkretaus valstybės tarnautojo. Ši informacija yra vieša ir ją galima rasti. Reikia tik imti ir naudotis. 

Stiprinti strateginį politikos koordinavimą

Naujasis ministras pirmininkas šiandien taip pat svarsto imtis pertvarkos ministro pirmininko tarnyboje (MPT) ir ketina grįžti prie Vyriausybės kanceliarijos modelio. Natūralu, kad naujasis Vyriausybės vadovas galvoja apie būdus, kaip geriau įgyvendinti politinę programą, tačiau grįžimas prie senosios kanceliarijos modelio prieštarautų naujojo premjero deklaruojamiemes planams užtikrinti Vyriausybės bendrą darbą ir stiprinti bendradarbiavimą tarp ministerijų. Grįžimas prie kanceliarijos reiškia, kad vėl dirba šakiniai skyriai, kuruojantys atskiras ministerijas, o iš esmės atliekantys pašto dėžutės, o dažnai ir atskirų ministerijų interesų gynimo vaidmenį. O tam, kad gebėtume spręsti šiandienos sudėtingas - kompleksines problemas (praktiškai nebėra sektorinių problemų!) mums reikalingas sisteminis požiūris, gera analitika ir įrodymai. 

Pirmiausia, ministras pirmininkas turi turėti komandą (ir ne tik politinę!), kuri padėtų jam profesionaliai spręsti strateginius klausimus. Šiuo atveju vien „sąžiningai atlikti funkcijas“, kaip sakė gerbiamas Algirdas Butkevičius, jau nepakanka, šiandien mums reikalingi konkretūs veiklos rezultatai. Todėl Vyriausybės kanceliarija ir buvo pertvarkyta į MPT atsisakant rutininių ministerijų darbų koordinavimo ir pereinant prie strateginių klausimų sprendimo. Struktūra buvo organizuota suburiant strateginėse srityse komandas, kurios gebėtų spręsti kompleksines problemas. Tai leido išjudinti užsigulėjusius projektus (pavyzdžiui, valstybės valdomos įmonės) ir startuoti su naujomis reformomis. Reikia pripažinti, kad tobulėti tikrai yra kur. Reikalinga stiprinti tiek koordinavimo, tiek analitinius MPT komandos gebėjimus. Štai čia naujojo premjero indėlis būtų labai svarbus. Vis dėlto tikiuosi, kad planuojama MPT pertvarka negrąžins tarnybos prie ministerijų rutininių darbų prižiūrėtojo ir bus išlaikytas sisteminis požiūris į valstybės valdymo reikalus.

Strateginio valdymo srityje taip pat galima pasinaudoti jau nuveiktais darbais ir sukurtais mechanizmais. 


Susifokusuoti į rezultatus

Aiškesnė, į rezultatus orientuota planavimo sistema – dar vienas tikslas, kurio buvo labai nuosekliai siekiama. 2009 metais dar gulėjo 260 planavimo dokumentų. Žinoma, tokia planavimo dokumentų gausa dubliavosi, planai nebuvo grindžiami realiais resursais, o tai išblaškydavo pastangas ir neleido susitelkti į svarbiausius rezultatus bei kokybę. Planų rengėjai tikėjosi, kad parengtas naujas planas garantuos papildomus pinigus veiklai. Tokia sistema tarsi egzistavo pati sau – „dėl paukščiuko“. 

Dabar planavimų dokumentų liko 150 ir dar turi būti mažiau. Tačiau svarbiausia, kad buvo sukurtos būtent į rezultatus orientuoto valdymo grandys – veiklos rezultatų nustatymo, jų įgyvendinimo stebėsenos ir vertinimo sistemos. Tai leidžia atlikti valstybės institucijų veiklos rezultatų analizę, objektyviai matuoti padarytus darbus ir įvertinti užsibrėžtų tikslų įgyvendinimą.

Pinigus skirti rezultatams, o ne funkcijoms finansuoti

Apvertėme aukštyn kojom visą viešųjų finansų skyrimo logiką. Anksčiau institucija gaudavo pinigų krepšelį ir tik tuomet susiplanuodavo veiklą. Dabar atvirkščiai – susitariama dėl rezultatų ir tik tuomet skiriamas reikiamas finansavimas. Palaipsniui perėjome prie institucijų veiklos esmės, tikslų ir atsisakėme automatiškai finansuojamų institucijų. Biudžeto programų skaičius 2009-2012 metais sumažėjo nuo 638 iki 226 programų. Sustiprinome ministrų atsakomybę už jiems pavestas valdymo sritis ir galimybes įgyvendinti prioritetus. Siekdami šio tikslo, mažinome ir asignavimų valdytojų skaičių. Per ketverius metus asignavimų valdytojų skaičius sumažėjo nuo 187 iki 95.

Efektyvumą iškelti į pirmąsias gretas

Institucijas skatiname pačias imtis iniciatyvos ir nuolat gerinti veiklos rezultatus. Suprasdami, kad iki šiol institucijas taupyti dažniausiai versdavo tik spaudimas iš viršaus, pasiūlėme joms veiklos gerininimo ir efektyvumo didinimo įrankių dėžutę. Parengėme veiklos tobulinimo įrankius – programų vertinimą, funkcijų peržiūrą, veiklos ir gebėjimų vertinimą, įdiegėme sistemines veiklos efektyvumo peržiūras. Nuolatinis veiklos tobulinimas palaipsniui, bet užtikrintai tampa organiška valdymo kultūros dalimi, kaip kasdienė dantų higiena kiekvienam iš mūsų. Institucijoms neleidžiame užmigti ant laurų, o reikalaujame nuolat ieškoti sprendimų, kaip su mažiau padaryti geriau. 

Tai tik keletas aspektų, kuriuos norėjau pabrėžti valdžių ir politinių prioritetų kaitos kontekste. Strateginio valdymo pertvarka padėjo išjudinti intertišką biurokratinį aparatą, politinių prioritetų įgyvendinimui „pakinkė“ institucijų resursus. Tačiau sėkmingoms valdymo reformoms reikia stabilumo ir laiko. Be to, dar daug ką reikia padaryti, kad įgautume naujas kompetencijas ir pakeistume pačią valdymo kultūrą. Rezultatai, viešųjų paslaugų kokybė ir piliečių pasitenkinimas turi tapti realiais tiek vadovų, tiek ir tarnautojų gero darbo įvertinimo matais, o taip pat ir nuolatiniu rūpesčiu.

Griausime ar toliau statysime ant tvirtai sulietų pamatų, priklausys nuo ateinančiųjų kompetencijos, supratimo, pagaliau nuo noro nelikti uodegoje ir diegti pažangaus valdymo principus. Tikiuos, kad pradėti darbai bus tęsiami ir valstybės valdymas bus toliau sėkmingai tobulinamas.