J.Kronkaitis: pavyko pakeisti Lietuvos kariuomenės strateginę kryptį

 (210)
Socialdemokratų valdymo laikotarpio (2000–2008 m.) paveldas Lietuvos kariuomenėje tapo sudėtingu iššūkiu naujajai krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei ir jos komandai – reikėjo tarsi iš naujo atkurti kariuomenę.
Jonas Kronkaitis
Jonas Kronkaitis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Beveik visose krašto apsaugos sistemos srityse rasta nemažai problemų, kurios buvo nesprendžiamos arba sprendžiamos neefektyviai. Krašto apsaugos ministrei teko įdėti nemažai pastangų, siekiant išbristi iš krizės. Prioritetu tapo pajėgumų, skirtų Lietuvos gynybai, plėtojimas. Pavyko pakeisti Lietuvos kariuomenės strateginę kryptį – iš ekspedicinės į universalią kariuomenę, gebančią dalyvauti ne tik tarptautinėse operacijose, tačiau, svarbiausia, užtikrinti ir mūsų pačių valstybės gynybą.

Artėjant Kariuomenės dienai, verta trumpai apžvelgti nemažai nuveiktų svarbių darbų, padedančių stiprinti Lietuvos apsaugą.

Parengti ir patvirtinti reikalingi įstatymai ir kiti teisės aktai

Šalies gynyba negali remtis vien tik reguliariąja kariuomene, todėl svarbu užtikrinti reikiamą skaičių piliečių, tinkamai parengtų ginti savo šalį. Kaip numato Konstitucija, valstybę privalo ginti visi jos piliečiai, o valstybė privalo juos tinkamai parengti.

Siekiant šio tikslo parengti ir priimti svarbūs dokumentai: Valstybės gynimo taryba pavasarį patvirtino Valstybės ginkluotos gynybos koncepciją, patvirtinta ir karo meto struktūra. Labai svarbus ir Lietuvos gynybos planų parengimas. Krašto apsaugos sistema privalėjo nedelsdama pasinaudoti tuo, kad 2010 m. buvo parengti ir patvirtinti NATO Baltijos valstybių gynybos planai. Tai vienas svarbiausių pasiekimų, leidžiančių planuoti šalies gynybai reikalingus pajėgumus.

Nereikia net abejoti, kad būdama NATO sudėtyje Lietuva su sąjungininkų parama bus apginta. Tačiau turime įsisąmoninti, kad niekas mūsų negins, jeigu patys neinvestuosime į savo šalies apsaugą, nes tai yra ir svarbiausias indėlis į kolektyvinės gynybos sąjungą.
J.Kronkaitis

Siekdama parengti kuo daugiau piliečių valstybės gynybai, Krašto apsaugos ministerija parengė naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymą, jį vasaros pradžioje priėmė Seimas. Įgyvendinant įstatymą tikimasi paskatinti jaunus žmones ateiti tarnauti į kariuomenę, aktyviau rinktis kario tarnybą – įstatyme numatyta skatinimo sistema turėtų būti tam tikras atpildas jaunimui už atliktą pareigą. Parengta ir patvirtinta nauja Lietuvos kariuomenės personalo rezervo koncepcija, joje daugiausia dėmesio skiriama kariuomenės rezervo formavimui ir rengimui.
Formuluojant gynybos politikos nuostatas buvo parengtas naujas Nacionalinio saugumo strategijos projektas, jį svarsto Seimas.

Nemažai nuveikta ir tokiose saugumo srityse kaip kibernetinis ir energetinis saugumas, jūrų politika. Šių klausimų koordinavimas siekiant glaudesnio atsakingų valstybės institucijų bendradarbiavimo, formuojant Lietuvos poziciją davė matomų rezultatų – įsteigtas Energetinio saugumo centras ir užtikrinta užsienio partnerių parama centro veiklai. Teigiamai vertinu ir krašto apsaugos sistemos pastangas sujungti karines ir pasienio stebėjimo funkcijas įkuriant bendrą Jūros ir pakrančių stebėjimo tarnybą. Tai leis efektyviau naudoti valstybės biudžeto lėšas.

Ypatingas dėmesys – personalui

2008 m. pabaigoje prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė atnešė nemažai pokyčių – krašto apsaugos sistemoje dirbantys žmonės turėjo išmokti taupyti, kadangi ankstesnė valdžia išlaidavo, abejonių kėlė ir kai kurie jos prioritetai, ypač investicijų ir įsigijimų srityje.

Ypatingas dėmesys šiuo laikotarpiu buvo pradėtas skirti ir yra skiriamas personalo moralei, nes kai kurios tendencijos jau kėlė nerimą. Kartu su kariuomenės vadovybe ryžtingai siekiama užkirsti kelią neskaidrumui, nekompetencijai, girtavimui. Galima pasidžiaugti ir valdymo sistemos reformomis, kurios leis patobulinti valdymą: per keletą metų į vieną Krašto apsaugos ministerijos bendrųjų reikalų departamentą sujungtos Leidybos ir informacinio aprūpinimo, Autoūkio ir Ūkio tarnybos, nuosekliai siekiama atsisakyti tarnybinių butų. Vykdomos ir kitos reformos, kurios leis sutaupyti daugiau lėšų.

Šiai krašto apsaugos sistemos vadovybei reikėjo spręsti ir kariuomenės profesionalizacijos problemą (perėjimą nuo šauktinių prie profesionalų). Ši reforma socialdemokratų valdžios buvo prastai suplanuota, nesėkminga, atlikta dėl politinių sumetimų ir pridarė daug žalos kariuomenei. Dėl šių priežasčių tapo sudėtingesnis kovinio rengimo procesas, nebeužteko žmonių kariuomenės funkcijoms vykdyti, kariniams vienetams formuoti, kovinės žvalgybos pajėgumams atkurti, kariuomenės objektų apsaugai užtikrinti ir turimai technikai naudoti.

Taip pat turėjo būti pašalinta atsiradusi kariuomenės personalo disproporcija: reikėjo mažinti karininkų ir puskarininkių skaičių, didinti eilinių ir grandinių. Spręsti šią problemą buvo ypač skaudu, nes reikėjo atsisakyti patyrusių karininkų ir puskarininkių, kad galėtume priimti eilinių. Pavyzdžiui, nuo 2009 m. pabaigos iki šių metų liepos mėnesio krašto apsaugos sistemoje karininkų skaičius sumažėjo 102, puskarininkių 504, o kareivių skaičius padidėjo 444. Grąžinus per krizę sumažintus eilinių atlyginimus į prieš tai buvusį lygį, tikimasi dar labiau padidinti karių skaičių ir išspręsti kariuomenės komplektavimo problemas.

Dėl ekonominio sunkmečio 2009 m. aktyviojo rezervo karių skaičius sumažėjo iki maždaug 4300. Vėliau situaciją pavyko stabilizuoti ir skaičių padidinti maždaug iki 4500.

Kariuomenės komplektavimo problemos imtos spręsti ir kitais būdais: 2009–2011 m. savanoriškumo pagrindu vyko būtinieji kariniai mokymai, kuriuose jaunuoliai įgijo pagrindinių karinių žinių – rezervui parengta 560 jaunuolių. Taip pat pirmą kartą beveik po dešimtmečio apie 100 rezervo karių pakviesti į dviejų savaičių trukmės kovinio rengimo pratybas karinėms žinioms atnaujinti, kitais metais planuojama pakviesti dar 400 anksčiau tarnavusių karių ir pagal finansines galimybes kasmet didinti šį skaičių.

Labai vertinamas lietuvių indėlis Afganistane

Net ir sumažinus krašto apsaugos sistemos finansavimą (jis šiuo metu yra vienas mažiausių tarp NATO šalių) privalėjome vykdyti tarptautinius įsipareigojimus NATO, todėl ministrė R. Juknevičienė dėjo visas pastangas siekdama užtikrinti tolesnį Lietuvos dalyvavimą tarptautinėje operacijoje Afganistane. NATO solidarumas yra mūsų pačių saugumo garantas, todėl dėmesys tarptautinėms operacijoms išliko toks pats, kaip ir prieš krizę, nors kariuomenė visą šį laikotarpį gyvena taupymo režimu.

Lietuvos indėlis yra svarbus atkuriant vieną vargingiausių – Goro – provincijų Afganistane – tai pripažįsta ir NATO vadovybė. Afganistane tarnauja apie 250 karių ir civilių, dauguma jų Provincijos atkūrimo grupėje Gore. Be to, instruktorių dirba Kandahare, labai vertinamos Specialiųjų operacijų pajėgos, karininkai dirba kituose štabuose, moko afganų nacionalines saugumo pajėgas. Nuo 2011 m. Afganistane dislokuota Oro pajėgų mokymo grupė, kuri padeda rengti Afganistano karinių oro pajėgų sraigtasparnių pilotus.

Sunkmetis pakoregavo ginkluotės įsigijimo planus

Nors 2008 m. buvo akivaizdu, kad artėja ekonominė krizė, socialdemokratų valdžia nusprendė įsigyti minų paieškos laivų, SISU krovininių ir techninės pagalbos sunkvežimių, kuriems reikėjo ypač daug lėšų, o jų naudojimas – neekonomiškas. Ši ministerijos vadovybė paveldėjo prieš tai buvusių valdininkų paliktas ir neapmokėtas skolas (pavyzdžiui, 2008 m. pabaigoje nebuvo finansuota dalis investicijų projektų), taip pat buvo neatsiskaityta už nebūtinus pirkinius – minų paieškos laivus, SISU sunkvežimius, G-36 šautuvus. 2009 m. pradžioje radome beveik 44 mln. litų skolą už minų paieškos laivus, apie 11 mln. litų – už SISU sunkvežimius, ryšių įrangą ir kt. Be to, 2008 m. pabaigoje socialdemokratai apie 19,8 mln. litų atseikėjo kalėdinėms premijoms, nors pasauliui jau buvo smogusi ekonominė krizė.

Dėl nepakankamo finansavimo daugumos karinių vienetų, ypač užtikrinančių logistikos funkcijų vykdymą, įranga tebėra pasenusi ir susidėvėjusi. Taigi, atsižvelgiant į finansinius apribojimus, šiuos keletą metų krašto apsaugos sistema stengėsi išlaikyti turimus pajėgumus, reikalingus šalies gynybai ir tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti – negalėjo būti rimtų kalbų apie naujos ginkluotės įsigijimą.

Dėl lėšų trūkumo nebuvo įsigyta vidutinio ir ilgojo nuotolio prieštankinės ginkluotės, trumpojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemų, kolektyvinių apsaugos nuo atominio, cheminio ir biologinio ginklo priemonių, šarvuočiai M113 nebuvo pakeisti naujais šarvuotais transporteriais. 

Vis dėlto vertėtų pažymėti, kad nors taupant lėšas dažnai buvo įsigyjama mažiau ginkluotės ir karinės įrangos, atsisakoma papildomos įrangos, bet pagal galimybes susidėvėjusi ginkluotė ir karinė technika buvo keičiama į naują, atitinkančią sąveikai su NATO. Sunkmečio sąlygomis sugebėta baigti mokėti už transporto lėktuvus ir automatinius šautuvus, sudaryta sutartis dėl jūrų stebėjimo informacinės sistemos įdiegimo Karinėse jūrų pajėgose ir oro erdvės stebėjimo sistemos projekto įgyvendinimo. Kaip teigiamą postūmį vertinčiau baigiamas rengti kai kurias ilgalaikes pajėgumų vystymo koncepcijas, jų įgyvendinamumo studijas ir planus.

Apibendrindamas galiu teigti, kad per pastaruosius trejus metus, nors ir esant labai ribotam krašto apsaugos sistemos finansavimui, buvo pradėtas įgyvendinti labai svarbus tikslas – rengti kariuomenę Lietuvos gynybai, nes tai yra pirmiausia pačios valstybės atsakomybė.

Nereikia net abejoti, kad būdama NATO sudėtyje Lietuva su sąjungininkų parama bus apginta. Tačiau turime įsisąmoninti, kad niekas mūsų negins, jeigu patys neinvestuosime į savo šalies apsaugą, nes tai yra ir svarbiausias indėlis į kolektyvinės gynybos sąjungą. Galiu tik viltis, kad ne už kalnų ta diena, kai Seimas ir visa mūsų visuomenė supras, jog laisvė ir nepriklausomybė yra vertos bent dviejų procentų valstybės bendrojo vidaus produkto. Nors toks susitarimas neįrašytas NATO sutartyje, jis yra visų narių gerai suprantamas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

V. Mazuronis. Valstiečių-žaliųjų siekis didinti žmonių pajamas – sveikintinas (31)

Naujoji Vyriausybė dar laukia starto, bet ietys viešojoje erdvėje ir „naujajame“ Seime jau laužomos kaip reikiant. Nors koalicinėje Vyriausybės programoje nebeliko dalies rinkiminių pažadų, visgi programa yra socialiai orientuota – už tai galima tik pasveikinti. Žmonių pajamų didėjimas privalo tapti pagrindiniu valstybės prioritetu – tai sakiau ir Darbo partija sakė ne kartą.

A. Ažubalis. Lietuvos Šaulių sąjunga – kariuomenės struktūra ar „laisvo ginklo jėgas“ vienijanti organizacija? (8)

Lapkričio pabaigoje įvyko Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavimas, kuriame tarp kitų svarbių sprendimų buvo patvirtinti naujieji organizacijos strategijos pagrindai (pataisas ir siūlymus šauliai gali teikti iki Naujųjų Metų). Organizacijos, kuri tęsia tarpukario Lietuvos šauliškumo tradiciją ir pastaraisiais metais vis labiau įrodanti savo svarbią vietą valstybės ir visuomenės gyvenime.

M. Puidokas. LVŽS pergalės receptas (44)

Atslūgus rinkiminėms aistroms pats metas pasidalinti įžvalgomis, koks iš tiesų buvo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pergalės receptas. Apie tai jau daug kalbėjo politologai, apžvalgininkai, kitų partijų atstovai – metas pasisakyti ir tiems, kurie matė viską „iš vidaus“.

V. Kernagis. Kaip švęsime Lietuvos šimtmetį? (36)

Po gerų metų Lietuvoje prasidės mūsų valstybės atkūrimo 100 metų minėjimas. Tai nuostabi sukaktis ir šventė, kuri turi būti paminima atitinkamai: suvienijančiai, įkvepiančiai ir įsimenamai.

M. Janulionis. Kada baigsis politikų žaidimai su tūkstančiais šeimų Lietuvoje? (19)

Jau atrodė, kad politikų žaidimai su šeimomis, negalinčiomis susilaukti vaikų, baigėsi.
Sužinokite kaip
BALSUOTI
Atsispausdinkite rinkėjų
KORTELĘ