Taigi vienas iš tų, kurie formavo to meto politiką ir patys buvo jos formuojami. Politinį jo svorį patvirtina ir jau atsiradęs „Brazausko eros“ terminas, kuris ausiai ir protui neatrodo nenatūralus. Šiaip ar taip, Brazauskas iš tikrųjų yra simbolinė naujausios Lietuvos istorijos politiko figūra.
Politiko profesija ypatinga jau vien tuo, kad aukšto rango politikas turi išmokti gyventi jautresniam žmogui sunkiai pakeliamoje konfrontacinėje socialinėje terpėje. Tą dėmesį ir pagarbą, kuriuos jam jau savaime suteikia aukštos politinės pareigos, pats politikas turi apmokėti griežta ir net pikta kritika, kurios jis susilaukia iš savo oponentų ir kuri anaiptol ne visuomet būna pagrįsta ir teisinga.
Socialinių, politinių ir ekonominių lūžių metais (o kaip tik toks buvo šis laikotarpis Lietuvoje) tokie konfrontacijos kontrastai paprastai įgyja sunkiai suvokiamą dydį. Tai ir buvo bene esmingiausia Brazausko kaip politiko karma, kuri jam atiteko ir kurią jis ir pats pasirinko. Paradoksas čia buvo tiktai tas, kad Brazausko kaip žmogaus charakteris tokiai politinei misijai netiko. Jis vis dėlto buvo kuklus ir jautrus žmogus, todėl per daug rimtai nežiūrėjo į jam atitenkančias savo šalininkų, pasekėjų (o ir pataikūnų) liaupses, bet labai skausmingai išgyveno ant jo galvos nuolat pilamus, kai kada tiesiog neapykanta virstančius politinius kaltinimus. Brazauskas iki pat savo gyvenimo pabaigos siekė tokį jo tiesiogiai patiriamą Lietuvos žmonių susipriešinimą švelninti, jis net tikėjo, kad tą susipriešinimą galima ir būtina tuoj pat nugalėti, kitaip sakant, jis pats savyje taip ir nepajėgė įveikti vadinamojo „šventojo naivumo“.
Reikšmingiausias paskutiniųjų metų Lietuvos istorijos politinis įvykis, nepriklausomybės atkūrimas, iškalbingas savo paradoksaliąja puse. Atgimimo jėga išviešino tą faktą, kad Lietuvos valstybės inkorporavimas į sovietų imperiją buvo prievartinis, nuo tos valstybės piliečių valios nepriklausomas politinis aktas. Oficialus to inkorporavimo instrumentas buvo sąjunginė kompartija, kuri turėjo savo padalinį ir vietininką Lietuvoje.
Todėl bent jau išoriniam žvilgsniui realūs nepriklausomos valstybės atkūrimo žingsniai turėjo atrodyti šokiruojantys. Kaip tai gali atsitikti, kad vietinei kompartijai žmonės ima adresuoti savąsias valstybės išlaisvinimo viltis, o galiausiai tos kompartijos sekretorių demokratiškai išsirenka pirmuoju atgimstančios valstybės prezidentu? Kas neprisimena tuo metu ypač iš mūsų išeivijos (bet ne vien tiktai iš jos) ateinančių aimanų, kad, matyt, okupacija ir koloboravimas jau yra nepataisomai paralyžiavę politinę Lietuvos žmonių valią.
Taip, politikai, net ir aukšto rango politikai, dažnai būna kiek makiaveliški, taigi retsykiais nevengia veidmainystės ar cinizmo, ir tai anaiptolo nėra jų silpnumo ženklas. Greičiau priešingai: tokios savybės juos užgrūdina, padaro atspariais kritikai ir išmoko manipuliuoti žmonėmis. Bet visa tai – ne apie Brazauską, nes jis buvo visiška tokių politikų priešingybė. Veidmainystė ir cinizmas buvo visiškai jam svetimi, bet dėl to jis taip ir liko politiškai pažeidžiamas ir sutinkantis prisiimti sau net ir tas kaltes, kurių jis niekada nėra padaręs.
Kokia tada yra tikroji Brazausko politinio ilgaamžiškumo priežastis, kaip jam pavyko būti aukštu politiku esant ne tik skirtingoms, bet ir viena kitai priešingoms ekonominėms ir socialinėms sistemoms bei politiniam Lietuvos statusui? Atsakymas į tą klausimą yra daug paprastesnis ir daug sudėtingesnis negu kad dažnai manoma. Sovietinių laikų politikas galėjo gana organiškai tapti nepriklausomos Lietuvos politiku be kokio nors esminio paties politiko įsitikinimų lūžio. Tiesa, taip būdavo ne visuomet. Šiaip ar taip, ano ir šio meto Brazauskas nebuvo du visiškai skirtingi politikai,- veikiau tai buvo dvi visiškai skirtingos pačios politikos sąvokos.
Brazauskas buvo vienas iš ryškiausių tokių politikų plejados atstovų. Jis puikiai išmanė bendrus ir atskirus Lietuvos ūkio reikalus ir kai kada buvo linkęs save vadinti tiesiog ūkininku. Bet dar svarbiau yra tai, kad jis buvo tikrai neabejingas žmonių gyvenimo rūpesčiams ir visada nuoširdžiai siekė jiems pagelbėti. Tatai, matyt, ir lėmė didžiulį, daug kam pavydą kėlusį šio politiko populiarumą.
Argi reikia stebėtis, kad, atsivėrus nepriklausomos valstybės galimybei, kaip tik šis žmonių pasitikėjimas padarė Brazauską jos tapsmą skatinusiu veikėju, ir taip jis buvo įstumtas į jau kitokią politiką, į politiką griežtesne žodžio reikšme. Iš anos, ūkinės, politikos, kurioje Brazauskas taip gerai jautėsi ir kuri dabar pateko į dažnai labai plėšrias privatizatorių rankas, liko tiktai skutai, iš kurių bendro visų žmonių reikalo (o toks jis buvo šiam politikui) jau nesulipinsi. O toje tikrojoje politikoje, kad ką nors galėtum padaryti valstybės labui, pirmiausia reikėjo kovoti dėl valdžios.
Brazauskas pateko į patį giliausią tos kovos verpetą. Žmonių paramos valdžiai įgyti jam pakako, pasipriešinimo – taip pat. Brazausko dalia šioje kovoje buvo savita. Jį rėmė daugiau nuosaikioji, todėl tylesnioji visuomenės dalis, o jo priešininkai buvo radikalūs ir triukšmingi. Pastarieji ir ėmėsi ant plačių Brazausko pačių krauti atsakomybę už valstybės praeities negandas, o kartu su jomis ir savo pačių tos praeities nuodėmes. Brazauskas labai tiko tokiam kalčių atpirkėjo vaidmeniui. Jo garbei reikia pasakyti, kad jis susitaikė su tokia savo dalia ir vengė piktiems savo priešininkams atsilyginti tuo pačiu – sakyti visą tiesą apie juos pačius.
Brazauskas – tai jungtis tarp dviejų skirtingų, nesuderinamų Lietuvos istorijos epochų. Pačiu savo charakteriu jis švelnino skausmingą ir dramatišką tų epochų sąlytį. Apie jį, galbūt labiau negu apie ką kitą, galima pasakyti, kad jis buvo tikras, tradicinis lietuvis. Tačiau tai – ne vertinimas, tai – konstatavimas.