Mūsų laikais tam tikras Sokrato atitikmuo yra vadinamieji intelektualai, kurie ar tai pretenduoja būti, ar tai iš tikrųjų yra dvasinis tos ar kitos visuomenės elitas. Taip esama ir tėvynėje, pas mus. Tačiau kas nežino, kad intelektualai ypač dažnai tarp savęs nesutaria, tai, ką sako vienas iš jų, kitas paneigia ir teigia priešingai, vadinasi, kas vienam išmintis, kitam – tik kvailystė. Tokios diskusijos – tai savotiška intelektualų atranka, jų sokratiškumo tikrinimas.
Paskutinioji tokio tikrinimo banga mūsų padangėje prasirito visai neseniai. Ją sukėlė žmogus, kurio priklausymas mūsų intelektualų luomui niekam negali kelti abejonių,-- Tomas Venclova savo publikuotu straipsniu „Aš dūstu“ (žurnalas „IQ“, liepos mėn.). Autorius, nemėgstantis nutylėti ar užglaistyti ko nors iš to, kas, jo įsitikinimu, yra tiesa, pasveria sokratiškojo mąstymo linijos pėdsakus dabartiniuose mūsų tautos dvasinės būklės ir jos tolesnio likimo svarstymuose ir atranda, kad daugelis tuose svarstymuose dalyvaujančių mūsų filosofų sokratiškojo mąstymo kriterijų neatitinka ir todėl tėra „pseudointelektualai“. Šis vertinimas įgijo didžiulį pagreitį įtraukdamas į karštas diskusijas daugelį kitų mūsų autorių. Diskusijos buvo tikrai įdomios, todėl pats jų išprovokavimas – neabejotinas T.Venclovos nuopelnas.
Nemėgindamas čia tų diskusijų pratęsti, o tuo labiau nesijausdamas galįs prabuoti mūsų intelektualų mąstymo kokybės, noriu pasakyti porą pastabų apie tų diskusijų apibrėžtumą. Kartais sunku atsikratyti minties, kad galbūt ir patį šį dusulį, ir įsisiūbavusių diskusijų įkarštį per daug bus paveikę šios vasaros karščiai. Todėl dabar, karščiams atvėsus, jau galima šalčiau pažiūrėti, dėl ko čia buvo ginčijamasi. Šiaip ar taip, T.Venclovos, pasirėmusio Aristofano komedijos „Debesys“ personažais, sukonstruotas ryšys tarp Sokrato ir Strepsiado dirbtinai konfrontuotų pozicijų, iš vienos pusės, ir dabartinės lietuvybės europėjimo peripetijų, iš kitos pusės,-- šis ryšys, šalčiau žvelgiant, nutrūksta. Tai vis dėlto yra dvi labai jau skirtingos temos, todėl pasakykime porą žodžių apie kiekvieną iš jų atskirai.
Tačiau Aristofanui Sokratas tėra sofistas, dar daugiau – pats garsiausias iš jų, visų jų vadas. Aristofanas visus juos pašiepia dėl to, kad, jų manymu, tarp tiesos ir netiesos (bent jau etikos ar politikos srityje) nėra jokio skirtumo ir kad tikras sofistas geba netiesą paversti tiesa. Tai iš esmės tėra meistriškumo, įrodinėjimo technikos reikalas. Todėl Sokratas drauge su mokiniais savo mąstykloje ir lavinasi narpliodami subtiliausius klausimus, pavyzdžiui, kaip išmatuoti blusos šuolio ilgį, kokia anga, priekine ar užpakaline, dainuoja uodas. Beje, mąstydami jie nustato ir tai, kad dievai – tai tik debesys (iš čia – komedijos pavadinimas), kurių vėjų blaškomose konfiguracijose nemokyti žmonės pamato visų savo dievų siluetus...
Ar Strepsiadas, kitas Aristofano komedijos personažas, tikrai yra Sokrato oponentas? Anaiptol. Jie veikiau yra bendraminčiai, o tiksliau – mokytojas ir negabus jo mokinys. Strepsiadą griaužia tik vienas rūpestis: jo sūnus Fidipidas apsėstas arklių ir visokių jų lenktynių aistros, o tai tėvą galiausiai įstūmė į skolas. Artėjant jų grąžinimo terminui pasirodo, kad nei galimybės, nei noro tai padaryti nėra. Čia Strepsiadas ir prisimena greta įsikūrusią iškilių protų mąstyklą, kurios išminčiai geba kreivą kalbą paversti tiesia, neteisybę – teisybe. Sokratas, kuriam reikia mokinių, ir sutinka pagelbėti jam šiame menkame, skolų negrąžinimo, reikale. Deja, Strepsiadas jau senas žmogus, jo protas praradęs lankstumą, ir Sokratas greitai įsitikina, kad kaip mokinys jis beviltiškas. Tada tėvas įtikina Sokrato mokslu užsiimti patį jo skolų kaltininką sūnų, kuris mąstykloje ir išeina visą mokymo kursą.
Skolų grąžinimo (t.y. jų negrąžinimo) problema tapo sėkmingai išspręsta, tačiau bėda ateina iš kitos pusės. Sūnus dabar jau mokytesnis už tėvą ir vieno ginčo metu prilupęs tėvą jis kartu įrodo jam tokio savo poelgio privalumą: juk tėvai sakosi mušą vaikus jų pačių labui, tad ar dar daugiau mušimo nenusipelno proto taip ir neįgiję suvaikėję seniai, tad jų vaikai tiesiog privalą suteikti jiems tokią paslaugą. Priluptas Strepsiadas atranda, kad Sokrato mokymas turi visai nemalonių padarinių ir puola griauti bei padega jo mąstyklą. Beje, Sokrato mokslus išėjęs Fidipidas, kad ir kaip tėvo raginamas, nesutinka jam talkinti šiame reikale. Žodžiu, toks ir tiktai toks yra Sokrato ir Strepsiado, jų pozicijų, jų „idėjų“, konflikto pamatas.
Tad jeigu dabar T.Venclova ėmėsi gražaus užmojo – nutiesti tiltą tarp antikinio Sokrato-Strepsiado tandemo ir dabartinės globalėjančios Europos aktualijų, tai svarbiausioji tų aktualijų tema, atrodytų, yra akivaizdi savaime. Argi ekonominės krizės apimtoje Europoje gali būti kas nors aktualiau negu skolos ir jų grąžinimas. O dar konkrečiau – skolos, kurių nereikėtų grąžinti.
Bėda ta, kad tarp grąžinimo ir skolos esama ryšio: pradėsi negrąžinti, liausis skolinti. Čia ir pasirodo sofistai, aristofaniškieji sokratai, kurie nutrina šį nepageidautiną ryšį įrodydami, kad jie mums skolinti privalo, o mes grąžinti jiems neturime. Ir gal neatsitiktinai mūsų laikais šią išmintį bene grakščiausiai panaudojo Sokrato tėvynainiai graikai: jie įtikino savo ES partnerius, kad jų skolos yra bendras visos sąjungos reikalas. Tiesa, mes šioje srityje (juk tai ne krepšinis!) dar kiek atsiliekame, bet vejamės sparčiai. Kol kas mus daugiau domina, kaip pasiskolinti, o grąžinimą dar galima atidėti.
Bet ir čia be sokratiškosios išminties neapsieisi. Kaip čia neprisiminti kad ir mūsų seimūno, nusitaikiusio į ES pinigus savąja aukštųjų mokyklų reitingavimo kūrimo iniciatyva, kuris savo kritikus, apeliuojačius į kažkokius teisinius ar etinius kanonus, nutildė atskleisdamas jų ryšį su Maskvos ranka. Toks jaunas, o jau Sokratas! Bet imkime aukščiau. Mūsų vyriausybė jau yra sokratiškai atradusi, kad skolinimasis, kad ir už kokius nuošimčius, yra paprastas ir patogus visokių ekonominių negandų įveikimo būdas, nes nemalonioji dalyko pusė – skolos grąžinimas – paliekama kitoms vyriausybėms.
Dar paprasčiau ši problema išrišama valstybės viduje: skolinamasi, pavyzdžiui, iš pensininkų pažadant jiems viską grąžinti, bet jau ir dabar ar daug tarp jų surasi naivuolių, kurie tokiais pažadais tikėtų? Juk dorybė – tai ne skolos grąžinimas, dorybė – pats skolinimasis, kuris visada vyksta pačių skolintojų labui. O tiems, kurie tuo netiki, kuris nors dabartinis mūsų politinis Sokratas išaiškins.
Deja, deja, ši tokia aktuali Sokrato-Strepsiado kadais nužymėta tema dabartiniuose disputuose taip ir liko neišplėtota. Vietoj jos T.Venclova peršoka prie kitos temos – tradicinių Lietuvos vertybių santykio su objektyviomis Europos bei globalizmo vertybėmis. Čia ir atsirandąs principinis ginamų pozicijų konfliktas, kurį autorius apibūdina kaip mūsų tikrųjų intelektualų ir pseudointelektualų savitarpio ginčą.
Pastariesiems (o jų esanti dauguma) būdingas savojo demo, savosios tautinės bendruomenės kultas, tą bendruomenę jie mėgina užkonservuoti ir apsaugoti nuo neigiamų europinio globalizmo ir kosmopolitizmo įtakų. Pirmieji (paminimas tik Leonidas Donskis, „vienas iš nedaugelio“) tam globalizmui yra atviri, mąstanti asmenybė jiems svarbesnė už bendruomenę, tautą. Juos T.Venclova laiko ištikimais Sokrato priesakų tęsėjais, o anuos įvardija kaip Strepsiado šalininkus (nors abu šie Aristofano komedijos herojai tokiame ginče aiškiai yra niekuo dėti).
Šitaip problema pasmaugiama dar jai negimus. Koks gali būti ginčas, jeigu iš anksto žinoma, kad viena jo pusė yra neteisi? Ar verta intelektualams tuščiai eikvoti paraką ir ginčytis su tais, kurie net neverti intelektualo vardo, su kažkokiais „pseudo...“ O jeigu vis dėlto taip daroma, tai, matyt, ginčas turi tokią pat rimtą ir antrąją pusę, taigi svarstoma tikra problema. Tad kokia ji?