Tačiau ilgai nuobodžiauti neteko. Lietuvos liberalų sąjūdis pabandė sudominti rinkėjus savo pokerface‘u. Liberalai pradėjo pokerio partiją su Lietuvos piliečiais.
Vienas iš pokerinio šou ėjimų – interpeliacija. Viena tokių buvo nukreipta prieš tuometinį Sveikatos apsaugos ministrą Vytenį Povilą Andriukaitį, kuris ėmėsi žaboti farmacininkų savivalę ir neteisingumą sveikatos sistemoje. Paaiškėjo, kad liberalų kaltinimai ministrui iš piršto laužti.
Naujausia interpeliacija Krašto apsaugos ministrui Juozui Olekui buvo organizuojama ne tam, kad atskleisti kokias nors sistemos ar ministro elgesio problemas, nes neatskleidė. Jos metu netgi nepaaiškėjo kokių nors naujų paties fakto – lėktuvo avarijos – detalių.
Į jūrą nukritęs lėktuvas – išties nekasdienis, skaudus ir rezonansinis įvykis. Kaip gi tokio, visuomenę jaudinančio dalyko kas nors neišnaudos savo interesams. Ant bačkos, žinoma, užlipo liberalai – mūsų naujieji linksmintojai. Iš paskos – konservatoriai. Interpeliacija – nebloga scena naujai šou programai, juolab, kad fone – lakūnų artimųjų ašaros, iš jūros traukiamas sudužęs lėktuvas, nelaimės sujaudinti žmonės.
O nuo šou scenos galima kalbėti bet ką – kaltinti, kartotis, kritikuoti sistemą... Svarbiausia būti matomu. Klausimas tik, kas ką pamatė. Žmonės juk supranta. Kaip greitai suprato, kad su į valdžią išrinktais šoumenais ne taip ir linksma, ypač, ištikus krizei. Taip ir dėl Krašto apsaugos ministro interpeliacijos. Akivaizdžiai matėsi, kaip interpeliacijos organizatoriai dirba žiniasklaidai. Liberalų sąjūdžio vadovas Seime prieš eidamas sakyti J.Oleką kaltinamąją kalbą apsidairė – ar pakankamai žurnalistų ir kamerų pristatyta. Tiesa, įsijautęs į vaidmenį kalbą skaitydamas su išraiškingomis pauzėmis ir nutylėjimais kaltintojas nespėjo perskaityti parašyto teksto.
Nors ir kaip stengėsi liberalai, į jūrą nukritusio lėktuvo tragedija, dingusių paieškos nieko nepralinksmino. Tiesiog sutapo, kad pastarieji metai buvo pažymėti viena po kitos tragiškų lėktuvų sudužimų. Žmonių emocijos jau gerokai įaudrintos daugybės tragiškų žūčių, tad pakurstyti aistras nebuvo sunku. Vietoj to, kad būtų pareikalauta atskaitomybės ir atviro komunikavimo su visuomene iš oro bendrovės „Klaip4dos avialinijos“, kaip buvo kitose šalyse (pvz. „Malaysia Airlines“, „Lufthansa“ teikė visą informaciją, dalyvavo tyrimuose ir gelbėjimo operacijose, dėl tragedijų prisiėmė visą atsakomybę), pasistengta audras nukreipti prieš savo šalies ministrus.
Stebina tai, kad būtent liberalai nuolat besistengiantys susiaurinti valstybės funkcijas, siekiantys kiek įmanoma „išlaisvinti“ komercines veiklas, visas savo kritikos strėles nelaimingo atsitikimo atveju nukreipė į valstybę.
Nepavykusi interpeliacija atrodytų surikiavo viską į savo vietas. J. Oleko – į savo pareigas einančio ministro, opozicijos - į pralaimėjusių politikų gretas.
Vis dėlto politinis šou turėjo savo kainą. Viešos kalbos apie nepasitikėjimą ministru ir apie prastai prižiūrimą Krašto apsaugos sistemą pačių Lietuvos politikų patiektos kaip kažkam gardus kąsnis informacinio karo patiekale.
Interpeliacinio spektaklio metu Liberalų sąjūdis susijungė su visuomeniniu komitetu „Dirbam Kaunui“, kuriam vadovauja Gintautas Labanauskas. G. Labanauskas 2013 metais norėjo surengti referendumą dėl „homoseksualizmo propagavimo“ ribojimo. Gal būtent tai, po triukšmingo performanso skraiste, ir norėjo nuo dalies savo rinkėjų nuslėpti liberalai?
Ant bačkos lipančiųjų vaidmuo atliekamas garsiai, bet trumpai. Siekiama laimėti pokerio partiją, skanduojama: „Viskas bus gerai“. Gal ir bus gerai. Tik kam?