J. Bernatonis. Turime padėti profesinėms sąjungoms sustiprėti

 (28)
Vakarų Europos valstybėse darbuotojų teises ginančios profesinės sąjungos turi gilias istorines tradicijas ir yra neatsiejamos visų svarbiausių valstybėje vykstančių socialinių bei ekonominių procesų dalyvės.
J. Bernatonis. Turime padėti profesinėms sąjungoms sustiprėti
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Tuo tarpu Lietuvoje pastebimi profsąjungų silpnėjimo ženklai – mažėja profesinių sąjungų ir jų narių skaičius, viešojoje erdvėje dominuoja ne darbuotojų, o darbdavių interesus ginančių organizacijų pozicija.

Nepaisant skeptikų užkalbėjimų, profesines sąjungas laikau šiuolaikiškomis darbuotojų interesų ir teisių gynimo organizacijomis, kurios atlieka ypatingai svarbų vaidmenį valstybės gyvenime. Jeigu laikysimės nuostatos, kad profsąjungų ir darbdavių konfliktai yra užprogramuoti, o spaudimai yra neišvengiami - toli nenueisime. Turime vienyti, o ne skaldyti visuomenę, turime ieškoti sutarimo, o ne veltis į konfliktus. Todėl tikiu, kad ilgainiui Lietuvoje susiformuos Europoje įprasta praktika, kai darbdaviai traktuoja profsąjungas kaip visavertį partnerį, su kuriuo reikia sėstis prie bendro derybų stalo.

Kaip teisingumo ministras šiais metais aš jau kelis kartus susitikau su Ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atstovais. Mane itin džiugina tai, kad Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos pasirašė bausmių vykdymo sistemos šakos kolektyvinę sutartį. Ši sutartis įrodo, kad įmanomas efektyvus ir konstruktyvus bendradarbiavimas tarp pareigūnų interesus atstovaujančių profsąjungų ir statutinės įstaigos. Pagal šiandienos išgales Teisingumo ministerija sieks, kad gerėtų bausmių vykdymo sistemoje dirbančių pareigūnų darbo sąlygos ir socialinės garantijos. Sutartyje yra numatyta, kad Kalėjimų departamente ir jam pavaldžiose įstaigose, kuriose veikia profsąjungos, bus įsteigtos dvi kolegialios institucijos – Darbuotojų valdymo komitetas ir Derybų komitetas, į kuriuos bus paskirti administracijos ir profesinių sąjungų atstovai.
 
Kaip ir minėjau - dialogas tarp profesinių sąjungų, atstovaujančių darbuotojų interesus, ir darbdavių išlieka efektyvia bendradarbiavimo forma. Tie, kurie teigia, kad laisvoji rinka išsprendžia visas problemas ir tvirtina, jog darbuotojas gali kaip lygus su lygiu kalbėtis su darbdaviu akis į akį, tiesiog apgaudinėja save ir aplinkinius.

Manau, kad nemažai žmonių yra susidūrę arba girdėję apie vokeliuose mokamus atlyginimus, neapmokamus viršvalandžius arba darbdavio spaudimą iš darbo išeiti „savo noru“ be jokių pagal įstatymą priklausančių kompensacijų. Tokie atvejai yra netoleruotini. Deja, žmonėms dažnai pritrūksta informacijos apie jų pačių teises, jie nežino kur kreiptis ir kaip apsiginti. Todėl profsąjungos čia vaidina labai svarbų vaidmenį – jos ne tik gina darbuotojų teises, bet ir šviečia pačius darbuotojus ir net darbdavius. Tokiu būdu formuojama darbo santykių kultūra. Deja, Lietuvoje jos lygis nėra labai aukštas, todėl būtina remti profesines sąjungas, skatinti jų plėtrą ir naujų narių įsitraukimą į jų veiklą.
 
Jeigu lygintume profesinių sąjungų padėtį Lietuvoje su Vakarų Europos valstybėmis, ypatingai tomis, kur yra gilios profesinių sąjungų veiklos tradicijos – pavyzdžiui, Skandinavijos šalimis – mūsų situacija neatrodo gerai. Įvairiais skaičiavimais, Lietuvoje profesinėms sąjungoms priklauso tik apie 8-9 procentų visų dirbančiųjų. Ir šie skaičiai, kaip rodo pastarųjų trejų metų tendencijos, gali dar labiau sumažėti. Tuo tarpu šalyse, kurios garsėja savo aukštu gerovės lygiu, šie skaičiai visiškai kitokie- Islandijoje profsąjungoms priklauso beveik 90 procentų dirbančiųjų, Švedijoje, Danijoje ir Suomijoje – apie 70 procentų.

Lietuvai prieš dvidešimt ketverius metus atgavus nepriklausomybę, kai kurių profesinių sąjungų vadovai pamiršo apie pagrindinį profsąjungų tikslą – ginti darbuotojų interesus ir teises. Jos paskendo profsąjungoms priklausiusio turto dalybose ir nesibaigiančiuose tarpusavio konfliktuose. Manau, kad būtent tai sudavė rimtą smūgį visų profsąjungų reputacijai. Laimė, likę sąžiningi ir principingi aktyvistai neleido nustekenti profesinių sąjungų judėjimo. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad pastaruoju metu į profesines sąjungas ateina nemažai jaunų žmonių su nauju mąstymu, norinčių ir galinčių skiepyti Lietuvoje Skandinavijos profesinių sąjungų veiklos metodus.

Ko reikia, kad profesinių sąjungų plėtra Lietuvoje vyktų sėkmingai? Visų pirma reikia keisti požiūrį. Tiek darbdaviai, tiek profesinės sąjungos turi suprasti, kad vieni kitiems jie nėra priešai – jie negali egzistuoti vieni be kitų. Todėl būtina skatinti dialogą tarp abiejų pusių. Tačiau dabar pripažinkime, kad darbdavių interesus ginančios organizacijos yra geriau organizuotos, jos turi daugiau resursų, joms geriau sekasi rasti kelią į valdžios kabinetus.

Man kartais susidaro įspūdis, jog kai kurie politikai ignoruoja profesines sąjungas. Tai yra kelias į niekur. Egzistuojantis galių disbalansas nėra naudingas ne tik dirbantiesiems, valstybei, bet ir patiems darbdaviams. Todėl mes turime padėti profesinėms sąjungoms sustiprinti savo pozicijas, kad jog galėtų kalbėti su darbdavių organizacijomis kaip lygūs su lygiais. Nuo to laimės visi – darbuotojai, darbdaviai, visa visuomenė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

A. Sakalas. Ar Teisingumo ministerijai nebereikia tik tiesą sakančio ministro? (123)

Stebint Teisingumo ministro parinkimo procedūrą kyla klausimas, kokio ministro mes ieškome.

P. Saudargas. Patyčių žemė (95)

Naujos galimybės atveria kelius ne tik į kairę ir dešinę, bet aukštyn ir žemyn. Planeton nusileidžia demoniškas socialinių tinklų voratinklis, ir mus ištinka žodžio laisvės apogėjus. Per amžius nesikeičia nei temos, nei idėjos, juoda lieka juoda, balta lieka balta, o žmogus lieka, kaip sakė A. S. Puškinas, „arena kurioje gėris kovoja su blogiu“.

G. Paluckas. Apie karves ir žmones (108)

Aš ne karvė. Nors genetikos nesu mokytas, bet karve nesijaučiu. Ir nenoriu, kad su manimi kaip su karve būtų elgiamasi. Intuityviai jaučiu, kad tokio elgesio nenori ir penkiasdešimt tūkstančių vaikų susilaukti negalinčių šeimų.

V. Čmilytė-Nielsen. Atimti iš žmonių viltį – vertybė? (119)

Taip, klausimą užduodu tikslingai ir galiu jį tik pakartoti: atimti iš žmonių viltį – ar tai vertybė? Ar apskritai vilties iš žmonių atėmimas gali turėti ką nors bendra su vertybėmis? Mano įsitikinimu – NE.

V. Blinkevičiūtė. Dar kartą apie svarbią mūsų visuomenės dalį! (43)

Kartais žmonės pasako, o tik po to pagalvoja, ką pasakė. Net ir iš valdžios atstovų, valdininkų ar verslininkų pusės pasigirsta priekaištų žmonėms, kurie teprašo juos išgirsti. Taip, Lietuvoje esama daug visuomenės grupių, kurios teisėtai reikalauja valdžios dėmesio, bandydamos parodyti juos supančias problemas. Jau daugybę metų prisidedu spręsdama žmonių su negalia problemas ir suprantu, kiek dar daug reikia padaryti, norint, kad šie žmonės taptų visaverčiais mūsų visuomenės nariais.
Sužinokite kaip
BALSUOTI
Atsispausdinkite rinkėjų
KORTELĘ