J. Bernatonis. Revoliucinės permainos savivaldoje iki šiol liko nepastebėtos

 (12)
Artėjantys vietos savivaldos rinkimai bus kitokie iš esmės. Man, kaip vienam iš tiesioginių merų rinkimų iniciatoriui, ypač malonu, kad daugelis politikų ir rinkėjų neabejoja naujo rinkimų būdo nauda.
J. Bernatonis. Revoliucinės permainos savivaldoje iki šiol liko nepastebėtos
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Beje, už galutinį įstatymo pataisų variantą Seime balsavo visų parlamentinių partijų atstovai. Kai kurių politologų skepsis taip pat daugiau susijęs su nepakankamu teisinio santykių reguliavimo suvokimu ir ideologinių stereotipų atsisakymo sunkumais.

Mūsų siekis įteisinti tiesioginius mero rinkimus visų pirma rėmėsi piliečių lūkesčiais. Kaip parodė dar pavasarį visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atlikta apklausa, net 76 procentai Lietuvos gyventojų pritarė tiesioginiams merų rinkimams (tik 8 procentai buvo prieš). Tačiau dar ne visi politikai suvokia, kaip su tiesioginiu merų rinkimų būdu keičiasi visa rinkimų filosofija ir jėgos svertai būsimoje savivaldybėje. Na, o rinkimus laimės tie, kurie geriau perpras naujoves ir pertvarkys savo standartinę pasirengimo rinkimams strategiją. 

Tiesioginis mero rinkimų būdas užgožė kitus įgyvendintus pažangius principus, kurie taip ir liko nepastebėti ir mažai aptarti. Savivaldos rinkimų įstatymo pataisos ėmėsi pirmųjų žingsnių, užkertant kelią rinkėjų apgaudinėjimui. Pagal įstatymo 39 straipsnį numatytas papildomas užstatas už kandidatus, kurių užimamos pareigos nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis. Užstatas bus grąžinamas, jeigu tas asmuo apsispręs dirbti savivaldos taryboje. 

Tokios pataisos sukėlė tam tikrą nepasitenkinimą politinėse partijose. „Pseudogarvežių“ panaudojimas rinkimuose Lietuvoje jau tapo savaime suprantamu dalyku, netgi nebelaikoma rinkėjų apgaudinėjimu. 

Prisiminkime praeitus savivaldos rinkimus. Vilniaus mieste Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijos sąrašą vedė Valdemaras Tomaševskis. Paaiškėjo, kad jis nė neketino atsisakyti Europos Parlamento mandato ir dirbti sostinės savivaldybėje, tačiau koalicija gavo net 11 vietų savivaldybės taryboje. 

2015 m. savivaldos rinkimuose V. Tomaševskis žada vėl naudotis tuo pačiu „patikrintu“ metodu. Ir nesvarbu, kad jis ir toliau apgaudinėja piliečius. 

Papildomas užstatas tai tik pirmas žingsnis, tačiau tai, mano supratimu, liečia ne tik savivaldybės pavaldžių įstaigų vadovus, bet ir Seimo narius bei kitus asmenis, kurių pareigos nesuderinamos su savivaldybių tarybos nario pareigomis. 

Pritarčiau kitam žingsniui, kad būtų įstatymuose įteisintas ribojimas apgaudinėti rinkėjus. Jeigu neatsisakai Seimo nario ar Europos Parlamento nario mandato, negali būti registruojamas mero ar savivaldos tarybos, ar kituose rinkimuose. Arba bent jau būtų numatytas išankstinis įsipareigojimas laimėjus savivaldos rinkimus atsisakyti turėto mandato Seime ar Europos Parlamente.

Taip pat politologų ir politikos analitikų liko nepastebėtas ir kitas labai svarbus principinis sprendimas savivaldoje. Iki šiol savivaldybių tarybų nariai kaip ir Seimo nariai turi laisvą mandatą. Gali dirbti, gali ir nedirbti gyventojų labui, o nuopelnus įvertina rinkėjai tik kituose rinkimuose. Savivaldybių tarybų narių ar kitų išrinktų atstovų veltėdžiavimas ar piktnaudžiavimas savo padėtimi kelia didelį žmonių susirūpinimą ir pasipiktinimą.

Vietos savivaldos įstatymas buvo papildytas 251 straipsniu, apibrėžiančiu ne tik mero, bet ir kitų savivaldybės tarybos narių, kurie sulaužė priesaiką arba nevykdo vietos savivaldos įstatyme numatytų įgaliojimų, arba kurių veiksmai prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, galimybę prarasti savivaldybės tarybos nario mandatą. 

Tokį sprendimą priima savivaldybės taryba, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada. Taigi, sukuriamas realus teisinis savivaldybės tarybos narių atsakomybės mechanizmas (savotiškas vietinis „apkaltos“ procesas). Šiandien sunku pasakyti, kokia susiklostys teisinė ir politinė praktika, tačiau akivaizdu, kad tai paskatins savivaldybės tarybos narių ir politinių partijų atsakomybę rinkėjams. O tai gera žinia, kalbant apie realią demokratiją.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Politiko akimis

A. Čaplikas. Lietuvoje – lyg ir visi atsakingi, bet nė vieno kalto (44)

Kokia iš tiesų esame valstybė – parlamentinė, vyriausybinė ar prezidentinė – į šį klausimą pirmiausia reikėtų atsakyti svarstant apie reformos poreikį šalies valdyme. Parlamento nariai teigia, kad Lietuva – parlamentinė, premjeras sako, kad esame vyriausybinė, o prezidentės nuomone, mūsų šalis – prezidentinė valstybė.

V. Aleknaitė-Abramikienė. Kai kurie Vakarų krizės aspektai: konservatyvus žvilgsnis iš Lietuvos, arba atgal prie Huntingtono (II dalis) (38)

Pradėsiu nuo to, kuo baigiau pirmąją šio straipsnio dalį, – nuo teiginio, jog Vakarai yra Lietuvos geopolitinis būstas ir jos civilizacijos namai. Kitaip tariant, vienintelė vieta, kurioje lietuviai iš tiesų yra „namuose“ ir kuri tegali garantuoti Lietuvos valstybės išlikimą.

R. Sadauskas. Kai mokestis tampa gyventi trukdančia rakštimi (19)

Vaclovas su žmona Aldona ir dviem dukromis gyvena prieš 11 metų mirusios tetos sodyboje su didžiuliais senais klevais prie kluono ir kiekvieną svečią amsėjimu iš tolo pasitinkančiu lenciūginiu mišrūnu Sargiuku.

E. Gentvilas. Radikalūs pokyčiai be radikalų (137)

Baigiantis vasarai ir artėjant rinkimams į parlamentą, daugeliui gyventojų iš naujo kils klausimas: ką rinktis, kuriais politikais pa(si)tikėti, o gal išvis (ir vėl) nusispjauti per petį?

R. Paksas. Ar skėtį laikysime patys, ar vis norėsime, kad jį kiti palaikytų? (104)

Pastarųjų lietingų dienų fone ir nuskambėjus baigiamiesiems olimpiados Brazilijoje akordams, ramybės neduoda keli klausimai. Ne, anaiptol ne dėl to, kas kaltas, kad lietuviška vasara tokia šlapia. Ir kad olimpinės viltys buvo didesnės negu mūsų atletų galimybės.