Šiandien mūsų partijai kyla naujas iššūkis – kurti pozityvią, nuoseklią, partijos tapatumą atitinkančią politinę programą ir įrodyti rinkėjams, kad esame pasirengę ją paversti realybe. Nebeužtenka tik konstatuoti Rusijos grėsmę. Nebeužtenka pripažinti, kad Lietuvoje per dvidešimt penkerius metus nepavyko išspręsti socialinės atskirties problemos. Nebeužtenka kalbėti apie šeimos svarbą ir nesiimti konkrečių priemonių, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos auginti vaikus ir kurti gerovę.
Delsti negalime: socialinė atskirtis, demografiniai iššūkiai, geopolitiniai neramumai reikalauja ryžtingų sprendimų. Deja, pastarųjų rinkimų rezultatai rodo ryškėjančią neigiamą tendenciją – nematydami TS–LKD vizijos Lietuvos žmonės linksta pasitikėti kitomis politinėmis jėgomis. Rinkėjai mumis nusivilia, nes skubėdami klijuoti etiketes irzliai reaguojame į kritiką, nebegebame nuosaikiai ir nearogantiškai reikšti savo vertybinių pozicijų, neįrodome, kad gražūs žodžiai virsta darbais.
Būtent todėl šiandien TS–LKD kaip niekad reikia brandžios lyderystės, susitelkimo ir ryžto prisiimti atsakomybę kurti dar gražesnę Lietuvą.
Kova dėl laisvės dar nesibaigė
Agresija kaimynystėje, kurią sukėlė Rusijos revanšistinių imperinių ambicijų stiprėjimas, privertė pabusti ir prisiminti, jog net ir dvidešimt šeštaisiais nepriklausomybės metais turime ir toliau kovoti dėl savo laisvės. Išorinės jėgos bando mus silpninti įvairiais būdais – nuo grasinimo karine jėga iki šmeižto, propagandos, melo atakų, kuriomis siekiama diskredituoti mūsų valstybingumą, istoriją, svarbiausias jos asmenybes. Taikinyje yra ir mūsų partija: prisidengiant lozungais bandoma supriešinti ir kurstyti konfliktus parodant, kad demokratiniai procesai TS–LKD viduje yra susiskaldymo ir silpnumo požymis.
Kitaip tariant, mus bandoma paklaidinti bei pasėti abejonę pamatiniais principais, kurie visuomet stiprino sudėtingų aplinkybių akivaizdoje. Todėl šiandien kaip niekad svarbu nusibrėžti aiškius vertybinius orientyrus – pagarbą žmogaus orumui, šeimai, bendruomenei, valstybingumui, kuriuos gebėsime formuoti tik stiprios, patikimos, patirtį ir ambiciją derinančios partijos lyderystės akivaizdoje.
Geriausias būdas didinti visuomenės atsparumą – patriotiškumas, kuris sutelkia visuomenę ir nepalieka terpės svetimoms jėgoms veikti. Tik ta visuomenė, kuri turi moralinius orientyrus, gali atlaikyti priešiškas įtakas. Neugdydami patriotizmo, nepuoselėdami savo istorinės atminties rizikuojame prarasti savo valstybės pagrindus. Todėl pradedant istorijos mokymu ir baigiant valstybingumo simbolių įtvirtinimu turime skatinti didžiavimąsi savo šalimi, jos laisve bei demokratija – principais, kurie nebuvo duotybė nei daugeliui okupaciją išgyvenusių lietuvių, nei šiandien dėl laisvės kovojantiems mūsų kaimynams. Norėdami pasiekti savo tikslus, negalime ignoruoti švietimo ir kultūros – sričių, kurias formuodami vyriausybę noriai atiduodavome liberalams ir kitoms partijoms. Priešingai, tai turėtų būti TS–LKD prioritetas.
Be to, turime konstatuoti, jog iki galo nepabaigėme darbo konsoliduojant šalies visuomenę. Įvykių Ukrainoje scenarijai turi tapti paskata stiprinti patriotiškumą pagaliau skiriant deramą dėmesį užmirštiems regionams, visų pirma – pietryčių Lietuvai. Ketvirtį amžiaus neatsižvelgdami į šio regiono ir jo gyventojų specifiką, nekurdami pakankamai paskatų spręsti socialinio ir ekonominio atsilikimo klausimą, nesiūlydami realios politinės alternatyvos leidome sukurti dirbtinę „užspeistą tvirtovę“, kuriame galios monopolį įgijo Kremliui palankūs politikai. Todėl turime prisiimti atsakomybę ir padėti šiam regionui tapti visaverte valstybės dalimi.
Vienykime Lietuvą
Lietuvoje penktadalis piliečių gyvena žemiau skurdo ribos, o trečdalis – ties socialinės atskirties riba. Ypač ryškus kontrastas tarp didžiųjų miestų ir regionų, jau spėjęs įgauti „dviejų Lietuvų“ pavadinimą. Apakinti sėkmės didžiuosiuose Lietuvos miestuose savo partijos strateginiuose dokumentuose ėmėme rašyti, jog „Lietuva skilo į dvi dalis: modernią, miestietišką, ekonomiškai labiau pažangią ir senųjų nostalgijų nekankinamą Lietuvą bei tą Lietuvą, kuri susiduria su didžiausiais ekonominiais bei socialiniais iššūkiais, „elgesio skurdo“ problemomis, negeba atsispirti vietos šešėlinėms įtakoms, o savo bendruomenėje ir valstybėje neranda tinkamos pagalbos“.
Pastarųjų rinkimų rezultatams rodant, kad didžiųjų miestų gyventojai savo atstovais vis dažniau mato susivienijusius liberalus, o ne liberalius konservatorius, pagaliau turime suprasti, jog didžiausia klaida buvo pašiepti tą visuomenės dalį, kuri yra ekonomiškai bei socialiai pažeidžiamesnė, neretai gyvena atokiau nuo didžiųjų miestų. Šie įvairaus amžiaus žmonės, deja, TS–LKD nebuvo įdomūs, o taip elgdamiesi savo rankomis stūmėme juos rinktis kitas, seniai susikūrusias ir naujas, politines jėgas. Nuo tos akimirkos, kai ši visuomenės dalis mūsų pačių buvo pavadinta nesusipratėliais, o Lietuva netgi programiniuose partijos dokumentuose buvo suskaidyta į gerąją ir blogąją, priartėjome prie pavojingos ribos, kuomet dauguma nurašytais pasijutusių piliečių nusivilia pačia valstybe. Gražios kalbos apie stiprią Lietuvą neturės prasmės, jei dalį savo gyventojų patys paliksime už durų.
Didžiuojuosi, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o taip pat ir miesteliuose bei rajonuose yra vis daugiau sėkmingų, ambicingų, pasiturinčių žmonių. Šie žmonės, ypač jaunimas, yra valstybės varomoji jėga. Tikėkime ir pasitikėkime, išklausykime ir girdėkime, sudarykime sąlygas bei leiskime iškilti. Tačiau sėkmingas Lietuvos vystymasis ir mūsų partijos iškilimas iš opozicijos bus neįmanomi, jei nesusigrąžinsime prarastų žmonių pasitikėjimo. Tad mano asmeninė misija – ne gilinti vidinį visuomenės susipriešinimą, o suvienyti miestą ir kaimą, jaunus ir vyresnio amžiaus žmones, daugiau ir mažiau uždirbančius, liberaliau ir konservatyviau mąstančius. Privalome pasiūlyti ilgalaikį šios problemos sprendimo būdą, kuris būtų efektyvesnis už liberalų siūlymą palikti viską rinkos savieigai ar socialdemokratų proteguojamą trumparegišką socialinių išmokų didinimą ir „išlaikytinių“ mentaliteto stiprinimą. Esu įsitikinusi, jog visuomenė negali būti dirbtinai suskaldyta – turime sudaryti sąlygas visiems ir kiekvienam, o tą padarysime pasiūlydami ekonominį vidurio kelią.
Kryptį mums rodo sėkmės pavyzdžiai: Vokietijos politikoje dominuojanti kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) tęsia pokaryje šalies ekonomiką prikėlusios socialios rinkos ekonomikos kelią. Legendinio Vokietijos lyderio Konrado Adenauerio pradėta socialios rinkos koncepcija remiasi trimis ramsčiais: pirma, asmens laisvių apsauga; antra, laisvos rinkos ekonomikos išsaugojimu; trečia, socialinio solidarumo principu. Paprastai tariant, šis modelis užtikrina laisvos rinkos pamatus, bet kartu yra neatsiejamas nuo etikos – įpareigoja valstybę remti tuos, kuriems tikrai reikia pagalbos ir kurie patys negali sėkmingai konkuruoti. Tokia ekonominė programa pabrėžia, jog sąžiningumas, pasitikėjimas, atjauta yra ne mažiau svarbūs šalies vystymuisi nei kapitalas. Bet parama neapsiriboja išmokomis – priešingai, ji nukreipta į palankesnių galimybių žmonėms, šeimoms ir, bendruomenėms sudarymą.
Socialios rinkos ekonomikos principai mums reikalingi tam, kad TS-LKD visuomenės akyse nebebūtų partija, tapatinama išskirtinai su krizėmis ir išmokų karpymais, o „dviejų Lietuvų“ problema būtų pagaliau pradėta spręsti. Gyvendami trijų milijonų žmonių šalyje neturime teisės skilti ir būti priešinami vieni kitiems, nes tuo geriausiai pasinaudoja išorės jėgos.
TS–LKD politikos ašis – šeima
Svarbu, kad TS–LKD taptų politine jėga, kurią kiekviena šeima matytų kaip savą ir jas atstovaujančią, o ne deklaratyvią ir ignoruojančią. Tad vietoje kalbų pagaliau turime pereiti prie realių darbų – kurkime nuoseklią ir konstruktyvią šeimos politikos liniją – tokią, kuri ne tik skatina šeimų kūrimąsi, bet ir sutelkia bendruomenę, nepalieka nuošalyje našlaičių, vienišų mamų ir tėvų.
Privalome kurti palankią mokesčių sistemą, kuri skatintų šeimas auginti vaikus. Šeima turėtų būti apmokestinama kaip vienetas, neišskiriant atskirų jos narių, bei skatinant santuoką per padidintą neapmokestinamų pajamų dydį (NPD) – panaši praktika, kuomet šeimos apmokestinamos palankiau nei pavieniai gyventojai, taikoma Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Be to, NPD turėtų nuosekliai ir smarkiai didėti augant šeimos narių skaičiui – tokiu būdu šeima nevirstų valstybės išlaikytine bei pašalpų gavėja, neprarastų paskatų dirbti.
Turime jausti pareigą pasirūpinti tais, kurie yra atstumti – skatindami įsivaikinimą ir reformuodami sovietmetį menančią vaikų globos sistemą padėsime be tėvų augantiems vaikams tapti pilnaverte visuomenės dalimi. Kryptingai stiprindami šeimos institutą ne tik užsitarnautume žmonių pasitikėjimą bei skatintume pozityvią visuomenės raidą, bet ir spręstume vis aktualesnes demografines problemas.
Mūsų misija Lietuvai
Viena karta turėjo pareigą atkurti Lietuvos Respubliką, kiti ją stiprino, treti gynė atslinkus okupacijai, ketvirti puoselėjo pamatines vertybes būdami disidentais, penkti būrė Sąjūdį ir žadino tautą. Mūsų užduotis įrodyti, kad galime kurti stiprią ir nepriklausomą Lietuvą. Vadovaudamiesi kertiniais principais – pagarba asmeniui, rūpesčiu šeima, meile tėvynei – drąsiais žingsniais žengsime į ateitį. Tačiau kelyje būsime stiprūs ir atsparūs smūgiams tik tada, jei gebėsime pasitelkti ir patirties išmintį, ir jaunatvišką entuziazmą, taip sukurdami skirtingų amžiaus grupių dermę bei paklodami pamatus kartų kaitos procesui. Esu tikra, kad TS–LKD pakaks ryžto tą padaryti. Kai žinome, kur einame, kokiais principais vadovaujamės, niekas neišmuš mūsų iš kelio.