Už ką kompensacija?

Pagal savo pavadinimą šis „geros valios“ įstatymas turėtų būti skirtas kompensavimui
už žydų religinių bendruomenių, veikusių iki pirmosios sovietų okupacijos, turėtą ir okupacinių valdžių nusavintą turtą, kai neįmanoma jo nuosavybės restitucija. Kaip žinia, daugelis žydų religinės bendruomenių, kaip ir kitų žydų organizacijų, karo metais buvo sunaikinta.

Tačiau pats įstatymo projekto turinys, deja, neatitinka šio tikslo.

Neteisėtai nusavinto turto nuosavybės restitucija arba kompensacija už tokį turtą, yra susiję su konkrečiais teisių į tokį turtą turėtojais. Pagal Lietuvos įstatymus, jeigu jie yra fiziniai asmenys, tai šios teisės yra taikomos vien Lietuvos piliečiams. Jeigu jie yra juridiniai asmenys, tai restitucija ar kompensacija yra taikomos tik religinėms bendruomenėms.

Lietuvos Respublikos Konstitucija nenumato galimybių diskriminuoti, kuomet kokiai nors socialinei ar etninei grupei galėtų būti taikomos skirtingos teisės, pavyzdžiui, restitucija ar kompensavimas būtų pritaikytos ne Lietuvos piliečiams arba ne religinėms bendruomenėms.

Taigi, jei prisidengiant kompensavimo už prieš karą veikusių žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą tikslu būtų sumokama už kažkokį kitą turtą, nesusijusį su religinėmis bendruomenėmis, tai būtų apgavystė. Arba jei kompensacija būtų sumokama ne teisių turėtojams, t.y. ne Lietuvos žydų religinėms bendruomenėms, o šiaip kažkokiems žmonėms, tuomet tai būtų dviguba apgavystė.

Ką numato įstatymo projektas?

Įstatymo projektas numato, kad kažkokiam Vyriausybės paskirtam fondui (ne įsteigtam, o paskirtam!) per 10 metų būtų sumokėta 128 mln. litų. Esą ši suma sudaro 30 proc. nuo turto, už kurį Lietuvos valstybė apsiimtų kompensuoti, vertės.

Gintars Songaila
Leisti tokioms organizacijoms kaip Amerikos žydų komitetas daryti įtaką, kaip šios „kompensacijos“ turi būti panaudotos Lietuvoje, būtų tas pats, kaip protestantams sumokėti už prarastą katalikų bažnyčią.
Tačiau turto, už kurį esą būtų kompensuojama, sąraše yra daug turto, kuris nepriklausė jokioms konkrečioms prieš karą Lietuvoje veikusioms žydų religinėms bendruomenėms. Šiuo klausimu žiniasklaidoje jau buvo paskleisti dūmai, kad esą visas prieš karą žydų organizacijoms priklausęs turtas yra „religinis“. Mat, esą tai yra žydų tautos ypatybė. Ir net nebesvarbu, kad pasaulyje buvo ir yra daugybė žydų, kurie nėra religingi, nepriklauso jokiai religinei bendruomenei, kad ir Lietuvoje veikė daugybė žydų organizacijų, juridiškai neturinčių jokio santykio su žydų religinėmis bendruomenėmis.

Dar keisčiau yra dėl fondo, kuris pats spręs kam, ką ir kaip padalinti nežinia kokiu teisiniu pagrindu paskirtas valstybės lėšas, kaip dabar ir parašyta įstatymo projekte. Teko girdėti, kad keli asmenys jau įsteigė tokį fondą (viešąją įstaigą), kuriame valstybė nedalyvauja. Belieka tik priimti įstatymą, ir Vyriausybė šiam ar kitam fondui paskirs teisę skirstyti mokesčių mokėtojų lėšas.

Šie lėšų skirstytojai dėl kardinaliai neteisingo principo nuo pat pradžių būtų pastatyti į nusikaltėlių padėtį - jų nė vienas sprendimas negalėtų būti teisėtas. Aš jau nekalbu apie įvairius konfliktus, skirstant tokias lėšas, nes įstatymo projekte nėra aiškių teisinių pagrindų, kaip, kam ir kiek tų pinigų paskirti. Kartoju, įstatymo projekte net nėra parašyta kam šios vadinamosios kompensacijos būtų skirtos. Todėl toks įstatymas būtų akivaizdžiai antikonstitucinis.

Kuo čia dėtos Lietuvos žydų religinės bendruomenės?

Įstatymo projekto įžangoje mėginama pasiteisinti tuo, kad esą žydų religinių bendruomenių Lietuvoje visiškai nebeliko. Tačiau tiesa yra kita. Lietuvoje veikia žydų religinės bendruomenės, kurių tęstinumą ir teises į prieš karą turėtą nuosavybę patvirtino ir Lietuvos teismai. Seimas negali paneigti šių teismų sprendimų, nes padarytų žalą ir Lietuvos bendruomenėms ir pačiai Lietuvos teisei bei teisingumui.

Tiesa, projekte numatyta, kad vienas iš fondo steigėjų būtų neseniai įsteigta vadinamoji „Lietuvos žydų religinė bendruomenė“. Tačiau ši organizacija nėra teisėtas turto perėmėjas. Tokios religinės bendruomenės prieš karą nebuvo, o buvo tik teritoriniu pagrindu veikiančios, aiškios hierarchijos neturinčios žydų ortodoksų bendruomenės, kurioms vadovavo įvairų rangą turintys rabinai.

Kuo čia dėtas Amerikos žydų komitetas?

Reikia pasakyti tiesiai - ponas Andrew Bakeris ir Amerikos žydų komitetas, kurio tarptautinių reikalų direktorius yra šis asmuo, daug metų spaudęs Lietuvos valdžios institucijas dėl kompensavimo už žydų turtą, neturi jokių nuosavybės teisių į Lietuvos žydų religinių bendruomenių turtą, todėl ir kompensacijų gauti negali.

Gintars Songaila
Už religinių bendruomenių turtą, kaip ir kitoms konfesijoms, mūsų valstybė pritaiko nuosavybės teisės restitucijos procedūras arba aiškia, skaidria ir kontroliuojama tvarka sumoka kompensacijas už šį turtą juridiniams asmenims, kurie turi teisę į tokią kompensaciją. Amerika dėl to tikrai nesupyktų.
Ši organizacija ir šis asmuo negali dalyvauti kompensacijų skirstyme net ir tuo atveju, jei kompensacijos tiesiogiai ar netiesiogiai būtų skiriamos ir užsienio organizacijoms, nes neatstovauja žydų litvakų, tęsiančių žydų ortodoksų religines tradicijas. Dauguma šios žydų organizacijos Amerikoje narių yra žydai reformatai, kaip ir pats ponas A.Beikeris, ar net iš viso nepriklauso kokiai nors žydų religinei srovei.

Todėl leisti tokioms organizacijoms daryti įtaką, kaip šios „kompensacijos“ turi būti panaudotos Lietuvoje, būtų tas pats, kaip protestantams sumokėti už prarastą katalikų bažnyčią.

Kuo čia dėtos kompensacijos nukentėjusiems asmenims?

Įstatyme, žinoma, galėtų būti numatyta, kad kompensacijoms skirtos lėšos gali būti panaudotos kokioms nors kitoms reikmėms, tačiau tik tuo atveju, jei tam pritaria teisių perėmėjai ir jei yra garantijos, kad skirtos lėšos bus panaudotos tik Lietuvoje. Todėl ir įstatymo projekto nuostata, kad fondas dalį lėšų galėtų skirti žydų tautybės asmenims (net nebūtinai piliečiams!), nukentėjusiems nuo okupacinių režimų, yra visokeriopai nepriimtinas.

Tokia įstatymo nuostata reikštų, jog Lietuva, nors pati buvo okupantų auka, prisiima atsakomybę už jų padarytą žalą, šiai žalai atlyginti skirdama nei daugiau nei mažiau –
o tik tris milijonus litų (taip dabar numatyta projekte). Tai būtų tarptautinė valstybės diskreditacija, o gobšuolių, kurie ciniškai manipuliuoja Holokausto aukų atminimu, gerklė šitaip vis tiek nebūtų užkišta.

Dėl šių motyvų įregistravau įstatymo projekto pataisas, kuriose siūloma apsiriboti kompensacijomis už prieš karą veikusių žydų religinių bendruomenių turtą, nemokant kažkokių apibendrintų kompensacijų per neaiškiais visuomeniniais pagrindais sukurtą fondą, bet mokant valstybės vardu per tinkamai įgaliotą valstybės asignavimų valdytoją (geriausiai tiktų Kultūros ministerija). Pagal Vyriausybės nustatytą tvarką kiekvienu konkrečiu atveju būtų deramasi su konkrečiais teisių perėmėjais dėl kompensacijos sąlygų, užtikrinančių Lietuvos žydų religinių bendruomenių veiklos tęstinumą. Ten, kur tokių perėmėjų nėra, reikėtų tirti padėtį, numatyti Lietuvos žydų istorinės atminties įprasminimo programas. Panašus modelis veikia Austrijoje.

Ar supyks Amerika?

Siūlydamas priimti tokį įstatymą, kuris nelaužytų Konstitucijos, moralės ir teisėtumo principų, nedarytų žalos žydų religinei tradicijai Lietuvoje ir nesugriautų santykių su mums ranką tiesiančiais litvakais, susilaukiau rūsčių priekaištų, kad esu kenkėjas, nes šitaip esą sugadinsiu santykius su JAV.

Manau, kad šis argumentas tėra tik vidinės politinės manipuliacijos, sąmoningai ar ne, tačiau siekiant pridengti teisiškai nešvarų, Lietuvai labai pakenksiantį projektą. Netikiu, kad JAV politikai gilintųsi į mūsų įstatymų leidybos detales ar konstitucinės problemos.

Kai kils konfliktai tarp žydų, prasidės teisminiai procesai ar lėšų iššvaistymo bylos dėl šitaip paskirtų kompensacijų, spėkit kas bus kaltas? JAV kongresmenai ar JAV ambasadorė Lietuvoje, nuoširdžiai siekdami apibendrinto tikslo, kad nuo karo nukentėjusiems žydams būtų kaip nors kompensuota, tikrai negalės prisiimti atsakomybės dėl Lietuvos Vyriausybės ir įstatymų leidėjo klaidų.

Tuomet ieškosime, kas kaltas, kad mūsų svarbiausiems strateginiams partneriams neišaiškinome, jog Lietuvos valstybė neprisiima atsakomybės už okupantų padarytą žalą. Už šią žalą jau moka Vokietija ir dar nieko nesumokėjo Rusija. O už religinių bendruomenių turtą, kaip ir kitoms konfesijoms, mūsų valstybė pritaiko nuosavybės teisės restitucijos procedūras arba aiškia, skaidria ir kontroliuojama tvarka sumoka kompensacijas už šį turtą juridiniams asmenims, kurie turi teisę į tokią kompensaciją. Amerika dėl to tikrai nesupyktų.

Jei dar reikia laiko politinėms konsultacijoms tiek viduje, tiek užsienyje, manau tikrai reikėtų šia galimybe pasinaudoti ir neskubėti priimti (ar nepriimti) įstatymo, kai toks veiksmas turėtų žalingas Lietuvai ar neprognozuojamas pasekmes dėl naujų pretenzijų ne tik iš žydų organizacijų. O pastarosios dėl jų nusavinto turto šį sykį jau turės rimtą, teisėtą pagrindą reikšti pretenzijas ne kokiems nors okupantams, o jau pačiai Lietuvai.