Pavyzdžių Lietuvoje apstu. Štai jau vien per praėjusius metus Seimo Aplinkos apsaugos komitetas buvo priverstas imtis parlamentinės kontrolės ir vizituoti objektus, keliančius nerimą aplinkiniams gyventojams. Pavyzdžiui, Kauno miesto ir rajono gyventojai ne kartą kreipėsi į valdžios institucijas dėl nemalonaus kvapo ir galimos oro taršos, sklindančios iš Kauno Mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginio (MBA). Narpliojant paslaptingai atsirandančio kvapo detektyvą ima ryškėti, kad kontrolės mechanizmas operatyviai nustatyti momentinę oro taršą ar nemalonius kvapus yra neefektyvus, o vietinės ir centrinės valdžios institucijos beveik bedantės spręsti aplinkosaugines problemas, kylančias stambiose įmonėse, netgi valstybinėse. Panašus gyventojų pagalbos šauksmas pernai pasigirdo ir iš Kazlų Rūdos dėl čia besiplečiančių IKEA įmonės gamybinių objektų. Arčiau gamyklos gyvenantys gyventojai jaučia nemalonius kvapus.
Be to, grupė gyventojų išreiškė poziciją, jog nėra tikri, ar įmonė apskritai įgyvendino taršos leidime nustatytas sąlygas, pavyzdžiui, dėl kamino aukščio. Žinoma, užsienio investicijos labai laukiamos ir turime džiaugtis dėl kiekvieno euro, ateinančio į Lietuvą ir ypač į regionus, tačiau prioritetu visais atvejais privalo išlikti gyventojų saugumas ir sveikata. Be to, gyventojai ne patys turi kovoti už savo teises, o jas privalo užtikrinti valstybė ir jos institucijos.
Atrodytų, Vilnius, palyginti su kitais pasaulio didmiesčiais, yra pakankamai žalias ir netaršus. Miestiečiams atviri Vingio, Bernardinų, Verkių bei mažesni parkai ir žaliosios zonos sukuria apgaulingą įspūdį dėl oro kokybės, mat realybė nėra tokia graži. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) kiekvienais metais skelbiamoje pasaulio miestų ataskaitoje, Vilnius eilę metų nepatenka į sveikiausių penkiasdešimtuką. Šioje ataskaitoje vertinami miestiečių sveikatos rodikliai, oro kokybė, žaliųjų erdvių kiekis bei sporto infrastruktūra. Oro kokybė prasčiausia yra Stoties, Rasų, Naujamiesčio, Žvėryno mikrorajonų zonose. Didžiąja dalimi taršą lemia neefektyvi transporto sistema. Pirma bėda – individualios transporto priemonės, kurių didžioji dalis yra neekologiškos. Kita tamsioji medalio pusė yra ta, jog Vilnius taip ir nesugebėjo rasti rakto nuo transporto spūsčių, kuriose vėjais leidžiami tiek miestiečių pinigai, tiek ir teršalai. Tranzitinis sunkusis transportas, nepilnai aplenkiantis miestą ir net centrinę jo dalį, taip pat ženkliai didina užterštumo rodiklius. Didesnio užterštumo židinius lemia neracionalūs urbanistiniai sprendiniai, sukoncentruojantys eismą tam tikrose miesto dalyse (dažniausiai centrinėse). Oro taršą didina ir nehigieniška gatvių būklė, kai neišvalomos dulkės ir smėlis vėl pakeliami oran pravažiuojančių automobilių. Bloga oro kokybė neigiamai veikia miestiečių sveikatą ir tikimybė susirgti kvėpavimo sistemos ligomis Vilniuje yra didesnė nei likusioje Lietuvos dalyje.
Jeigu šiandien Vilniuje oro užterštumą didžiąja dalimi lemia tik autotransportas, tai negalime būti tikri, kad išsprendus šias bėdas neatsiras kitų taršos šaltinių. Aukščiausiuose valdžios sluoksniuose vis dar nerandama galutinių sprendimų dėl Vilniaus atliekų deginimo gamyklos. Nors projektas jau pradėtas ir labai realus, tačiau būti jai ar nebūti – atsakymas politikų (iš esmės – Vyriausybės) rankose.
Jei, nepaisant didelio gyventojų, ypač lazdyniečių, pasipriešinimo, būtų apsispręsta šią gamyklą vis dėlto statyti, negalime būti tikri, kad nepasikartos Kauno MBA ar panašūs scenarijai, kai gyventojų nuogąstavimai dėl oro taršos pasiklysta biurokratiniuose krumpliaračiuose, kaminams netrukdomai rūkstant. Todėl žengiant inovatyviu išmaniojo miesto keliu būtini ne tik aplinkos kokybę gerinantys sprendimai, tačiau ir didinantys aplinkos monitoringo duomenų prieinamumą ir skaidrumą.
Ką gi daryti? Dviračio išradinėti nereikia. Technologijų eroje tereikia pasidairyti po pasaulį ir kiekvienai miesto problemai sprendimo pavyzdžių tikrai rasime.
Ekologiško ir efektyvaus transporto plėtra. Kalbant apie individualų transportą, keliai yra du: persodinti miestiečius į ekologiškus automobilius arba apskritai išsodinti miestiečius iš jų automobilių, pasiūlant kokybiškas susisiekimo alternatyvas. Pirmuoju keliu jau žengiame, tik labai nedrąsiai. Eismo juostų ir parkavimo lengvatos elektromobiliams – puikus jų plėtros skatinimo pavyzdys, tačiau padidėjus jų skaičiui mieste, kils ir didesnis įkrovimo stotelių poreikis, o čia dar yra kur tobulėti. Automobilių parkavimo aikštelių įrengimas miesto prieigose, tikintis, kad ten miestiečiai, palikę individualų transportą, persės į visuomeninį – patyrė visišką fiasko.
Siekiant prie savo automobilių prisirišusius miestiečius ar svečius iš jų išsodinti parkavimo paslaugos nepakanka, reikia patrauklaus visuomeninio transporto, kurio kol kas nėra. Neturėdamas bėginio transporto – nei metro, nei tramvajaus Vilnius sunkiai gali pasiekti kokybinį proveržį, sprendžiant transporto spūsčių ir ekologijos iššūkius. Autobusų ir troleibusų parko atnaujinimas – tik kosmetinis sprendinys, nes realiai nepasikeičia nei susisiekimo greitis, nei kokybė. Dviračių takų plėtra Vilniuje – reikalingas dalykas, tačiau žvelgiant į dabartinę realybę tai yra kol kas daugiau sveikos gyvensenos, o ne transporto klausimas. Tam, kad ženkli dalis miestiečių ištisus metus (mūsų klimato sąlygomis) į darbą imtų vykti dviračiais ar panašiu bevarikliu transportu, turėtų įvykti radikalūs pokyčiai mūsų kultūroje ir mąstyme. Jei nepasikeis vairuotojų mąstymas, siekiant sumažinti eismą centrinėje miesto dalyje, vertėtų svarstyti apie jo ribojimą, ypač senamiestyje. Pavyzdžiui į Vilniaus senamiestį leisti įvažiuoti tik elektromobiliams.
Oro kokybės gerinimas. Aukščiau išvardintos priemonės eismo mažinimui ir transporto ekologiškumui skatinti ženkliai prisidėtų prie oro kokybės Vilniaus mieste. Taip pat orą švaresniu galime padaryti ir gamtos pagalba – atnaujinant ir įkuriant naujus parkus, bent po vieną kiekviename mikrorajone. Greta parkų reikia didinti ir žaliųjų želdinių – krūmų, medžių – sodinimą prie intensyvių miesto gatvių, prie pėsčiųjų takų, esančių šalia važiuojamųjų dalių, bei prie gyvenamųjų namų. Tokios minimalios žaliosios erdvės, regis, yra tik minimali priemonė, tačiau tyrimai rodo, kad net mažų ir pavienių žaliųjų erdvių kūrimas prisideda prie šviežesnio oro mieste. Taip pat reikėtų įrengti dulkes ir garsą stabdančias sienas prie intensyviausių miesto gatvių, kertančių gyvenamųjų namų zonas.
Siekiant minimizuoti oro užterštumą reikia vykdyti nuoseklią kelių priežiūros politiką. Kelių higienos palaikymą, nuolatos valant intensyviausius miesto kelius, ypatingą dėmesį skiriant keliams, esantiems šalia pėsčiųjų zonų. Kaip jau minėta, pakeltoji tarša, kai važiuojančios transporto priemonės pakelia dulkes ar smėlį, sudaro didžiąją dalį viso mieste esančio oro užterštumo. Žiemos metu pakeltoji tarša padidėja dėl sniego susimaišymo su automobilių išmetamosiomis kietosiomis dalelėmis, o taip pat dėl sostinėje paplitusios praktikos kelius žiemą barstyti smėliu – smėlis ilgam lieka ant kelio, o nuo to kyla pakeliamoji tarša. Vakarų Europos miestuose tampa įprasta žiemą kelius ir gatves barstyti smulkiais akmenukais, o pasibaigus sezonui juos surinkti. Tai nors ir brangesnė, tačiau žymiai efektyvesnė ir sveikatingesnė gatvių priežiūros priemonė.
Išmanus oro monitoringas. Oro kokybė Vilniuje yra stebima tik keturiose automatinėse tyrimų stotyse: Žirmūnuose, Senamiestyje, Savanorių pr. ir Lazdynuose. Šios stotys atspindi tik šalia esančios aplinkos oro kokybę, tad miestas iš esmės neturi kaip apskaičiuoti visą bendrą Vilniaus oro kokybės padėtį. Miestiečių teisė į švarų orą ir informaciją apie jį kol kas visiškai nėra užtikrinama. Todėl Vilniuje turi būti įrengti išmaniausi oro ir triukšmo taršos davikliai, kurie rodytų užterštumo padėtį realiu laiku. Šie davikliai turėtų būti vieši, įrengti visuomenei prieinamose vietose: autobusų stotelėse, masinio susirinkimo vietose, šalia intensyviausių miesto gatvių, šalia mokymo įstaigų (darželių, mokyklų, universitetų), šalia didžiųjų prekybos centrų ir pan. Žinant tai, jog oro ir triukšmo užterštumo lygis Vilniuje yra kontrastingas (vienuose rajonuose itin aukštas, kituose – žemesnis), šie davikliai turi būti išdėstyti kiekviename Vilniaus rajone, rodantys tos miesto zonos užterštumo lygį. Prie stambesnių objektų ar intensyvaus eismo židinių galimi ir kaupiamieji davikliai, kurie renka ore esančias daleles ilgą laikotarpį, vėliau ištyrus sukauptą turinį galima labai tiksliai įvertinti įvairių dalelių kiekio vidurkį. Taip matuojant išnyksta vėjo krypties ir stiprumo bei kitų atmosferinių reiškinių įtaka, kuri ženkli registruojant taršą momentiškai.
Oro ir triukšmo taršos situacija turi būti prieinama bet kur ir bet kada kiekvienam vilniečiui ar miesto svečiui. Duomenys iš naujų daviklių mieste turi būti prieinami ir išmaniuosiuose telefonuose – programėlėje, kurioje galima nesunkiai ir patogiai rasti informaciją apie dabartinę taršos situaciją, prognozę artimiausiu metu bei rekomendacijas, ką daryti, norint išvengti oro ir triukšmo taršos keliamo pavojaus mūsų sveikatai.
Siekdami gyventi švaresnėje ir sveikesnėje aplinkoje, visų pirma, turime turėti galimybę žinoti esamą situaciją ir imtis ją keisti. Tekste išvardintos tik keletas realių priemonių, kuriomis galima būtų prisidėti prie miesto kokybės gerinimo. Tačiau svarbiausia suvokti, jog viskas prasideda nuo atsakingo požiūrio į miesto ir jo gyventojų ateitį. Atsakingas požiūris sufleruoja ir galimą naują Vilniaus vizitinę kortelę – tai švarus ir sveikas miestas.