Laimės ekonomikos, šiuolaikinės felicitarinės (lot. felicitas – laimė) politikos ištakos yra ne tik filosofų, politikų įžvalgose, bet ir konkrečiuose laimės, subjektyvios gerovės, pasitenkinimo gyvenimu bei atskiromis jo sferomis (darbu, pajamomis, sveikatos apsauga ir pan.) tyrimuose.
Pasaulinė laimingųjų rikiuotė
Reikšmingi laimės, pasitenkinimo gyvenimu tyrimai atliekami nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Čia galima paminėti „Gallup“ tyrimą, kuris leidi 155 šalis surikiuoti pagal jų piliečių laimingumą.
Apklaustieji pagal savo pasitenkinimą gyvenimu suskirstyti į kelias grupes: klestinčius, ne tokius sėkmingus, bet dar laimingus –kovojančius su sunkumais, ir tuos kuriems prittrūko laimės – kenčiančius.
Tyrimas parodė, kad laimingiausi pasaulyje žmonės gyvena Skandinavijos šalyse – Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Švedijoje – bei Olandijoje. Antai Danijoje „klesti“ 82 proc. apklaustųjų, 17 proc. kovoja su sunkumais ir tik 1 proc. prisipažįsta kenčiantys.
Šalies turtingumas turi įtakos, bet nenulemia jos piliečių laimės. Laimingųjų sąraše 14 ir 15 vietas pasidalijo JAV ir Austrija, Vokietija atsidūrė 33 vietoje, Prancūzija – 44.
Lietuva šiame sąraše atsidūrė 63-čia (25 proc. klestinčių, 57 proc. – kovojančių, 18 proc. – kenčiančių). Tarp Europos šalių nelaimingiausi jaučiasi bulgarai: čia „kenčia“ net 36 proc. apklaustųjų.
Pagal „Gallup“ tyrimą daugiausia nelaimingų pasaulio šalių yra Afrikoje. Jai priklausantis Togas paskutinis (155-as) tirtų valstybių sąraše: laimingais save ten laiko tik 1 proc.
Laimės tyrimų poveikis politikai
Suprantama, kad ir valdžia, ir piliečiai norėtų, kad jų šalis užimtų aukštesnę vietą laimingųjų sąraše, nes šių dienų pasaulyje žmogaus teisės, piliečių laisvė ir laimė laikomos vertybėmis, kurias gerbti privalo visi. Regis, pripažinus tokius politikus tikslus turėtų būti siekiama ir minėtų vertybių plėtros bei pilnesnio jų pažinimo, tačiau priimant politinius sprendimus nuolat sprendžiamas konfliktas tarp piliečių laimės ir su ja konkuruojančių tikslų.
Nepaisant šios aplinkybės laimės tyrimai gali turėti daug pritaikymo būdų. Vienas iš perspektyviausių – tyrimuose gauti duomenys gali padėti vyriausybei ir savivaldos institucijoms pasirinkti veiklos prioritetus. Pavyzdžiui, išvados, kad pagyvenę žmonės yra labiau patenkinti savo gyvenimu negu jaunesni, paskatino kai kurias JAV savivaldos institucijas daugiau dėmesio skirti jaunų amerikiečių šeimų įdarbinimo sąlygoms gerinti, teikti finansines lengvatas ikimokyklinės vaikų globos įstaigoms ir pan. Arba vėl – laimės ir žmogiškųjų ryšių sąsajų tyrimai pastūmėjo investicijas į vadinamąjį socialinį kapitalą, nevyriausybinių organizacijų rėmimą. Todėl laimės tyrimai laipsniškai tampa praktinės politikos orientyru, padeda pasirenkant politinių, ekonominių, socialinių veiksmų prioritetus.
Pirmoji laimės politikos pergalė?
Daugelis įstatyminių iniciatyvų, kurias teikia ir gauna įstatymų leidėjai, tai bandymas pagerinti visuomenės ar atskirų jos grupių gyvenimą. Ar tai pavyko, aiškinamasi gana retai, nes tai galėtų labai aiškiai atskleisti ne vieno sprendimo nepagrįstumą. Įvertinus piliečių laimingumą bei jo pokyčius, kurį lėmė koks nors sprendimas, atsiranda dar vienas politinio veikimo ir jo pasekmių matas. Todėl laimės tyrinėjimai gali reikšmingai paveikti politikų veiksmus. Be konkrečių laimės, subjektyvios gerovės tyrimų felicitarinė politika liktų XIX a. lygyje, nes remtusį tik bendrais samprotavimais apie visuotinį gėrį.
Neseniai Vilniuje vyko Baltijos Asamblėjos Gerovės komiteto posėdis (Baltijos Asamblėja yra dar 1990 m. įkurta Lietuvos, Estijos ir Latvijos parlamentų bendradarbiavimo organizacija). Jame apsispręsta, kad bendrosios nacionalinės laimės (BNL) indekso ir panašūs matavimai gali tapti reikšmingu postūmiu Lietuvos, Latvijos, Estijos visuomenių raidai. Nutarta paraginti šalių vyriausybes imtis praktinių žingsnių pradedant piliečių laimės lygio matavimus.
Gal tai pirmoji laimės politikos pergalė Baltijos šalyse?