Kodėl taip yra? Kokias pamokas ekonomistai ir politikai turėjo išmokti iš šio paradokso? Į tai mėgina atsakyti „laimės ekonomikos“ tyrinėtojai, bandantys derinti ekonomikos ir psichologijos mokslų žinias. Jų tyrimai suteikia naują prasmę ir įprastoms, tarsi savaime suprantamoms sąvokoms.
Viena jų – efektyvus finansinių išteklių naudojimas. Mintis, kad juos reikia naudoti taupiai ir racionaliai, laikoma tarsi ekonomikos aksioma. Laimės tyrimai ir jai suteikia naują prasmę, jie atskleidžia, kad svarbios yra ir pinigų judėjimo kryptys, jų panaudojimo sąsajos su bendruomene, kurioje jie buvo uždirbti.
Vienas dalykas, kai pinigai sukasi tarsi horizontaliai – daugiausia vietos versle, taip pamaitindami vietos gamintojus, pardavėjus, paslaugų teikėjus, ir visai kitas modelis, kai jie daugiausia juda vertikaliai – iš vietos pirkėjų į didžiuosius prekybos tinklus, o per juos į tarpnacionalines korporacijas, į vietos ekonomiką beveik negrįždami.
Didžiojoje Britanijoje veikiančio Naujosios ekonomikos fondo (NEF) specialistai nagrinėjo didelių prekybos tinklų plėtros finansinį ir socialinį poveikį vietos bendruomenėms. Buvo nustatyta, kad tokių tinklų siūlomi iš pirmo žvilgsnio pigesni produktai faktiškai gana brangiai atsieina vietos ekonomikai, jos darbo vietoms, bendruomenės gyvenimui, vietiniam savitumui ir aplinkai, o galiausiai – bendruomenės narių laimei.
Antai ekonomistas A.Simms’as pateikia duomenis, patvirtinančius, kad Vakarų Europoje gerai žinomas prekybos tinklas sukaupė lėšų savo plėtrai, didžiojo žaidėjo teisėmis reikalaudamas iš tiekėjų suteikti jam 90 dienų sąskaitoms apmokėti, tuo metu kai to prekybos tinklo mažesni konkurentai tai privalėdavo atlikti tik per 30 dienų. Taip prekybos tinklas faktiškai nuolat gaudavo bent dviejų mėnesių beprocentę paskolą. Todėl jo parduodamos prekės realiai nebuvo pigios – jas finansavo kiti.
A. Simms‘as taip pat pažymi, kad dideli prekybos tinklai gali kenkti ne tik vietos mažmeninei prekybai, bet ir įvairioms kitoms vietos firmoms bei profesionalams, kurie ją aptarnauja. Netgi darbo vietų dideli prekybos tinklai sukuria mažiau, nei sunaikina.
Be to, vietoj sunaikintų jų pačių sukurtos darbo vietos yra prasčiau apmokamos ir orientuotos į žemesnės kvalifikacijos mažiau kūrybišką veiklą. Todėl bendruomenės, kur yra daugiau vietinių (netinklinių) parduotuvių, kurios turi glaudesnius ryšius su kitomis vietos verslo įmonėmis, kur pirkėjo išleisti pinigai vėl grįžta į vietos ekonomiką, yra turtingesnės ir laimingesnės.
Didelių prekybos tinklų ir vietos parduotuvių poveikio bendruomenių ekonomikai palyginimas leidžia NEF specialistams daryti platesnius apibendrinimus apie finansų įtaką gerovei. Jų nuomone, gaunančios tokias pat pajamas, turinčios panašų darbuotojų skaičių įmonės gali skirtingai veikti bendruomenių, o labiau apibendrinus, ir valstybių ekonomikos padėtį. Tai priklausytų nuo jų gautų pinigų panaudojimo. Jeigu pinigai lieka bendruomenėje ar valstybėje, jie čia labiau prisideda prie gerovės kilimo, nei kai išvežami (į tinklų centrines būstines, kurios neretai būna net užsienyje). Todėl darbo našumas ir įmonių pelningumas nėra tas pat kaip jų socialinis naudingumas. Juo labiau jo negalima tapatinti su indėliu į konkrečios bendruomenės gerovę.
Laimės ekonomikos tyrimai liudija, kad pinigų – finansinio kapitalo – vertę lemia jo sąsajos su socialiniu kapitalu – pasitikėjimu bendruomenėje, jos narių įsitraukimu į bendrų reikalų sprendimą, jų bendradarbiavimo ir normų, kuriomis jie vadovaujasi. Tai vėlgi galima iliustruoti didelių prekybos tinklų plėtra, kuri parodė, kad jei vietos parduotuves keičia didieji tinklai, bendruomenės praranda ne tik finansinį, bet ir socialinį kapitalą, gebėjimą telkti žmones bendrai veiklai.
Tokie praradimai pasireiškia įvairiausiais būdais. Jie, pavyzdžiui, netgi gali paveikti politinį aktyvumą, sumažindami rinkimuose balsuojančių piliečių skaičių. JAV atliktas S. Goetz‘o ir A. Rupasingha‘os tyrimas atskleidė, kad didelių prekybos tinklų įtaka nedidelėms vietos bendruomenėms yra neigiama, nes jiems įsigalėjus visi socialinio kapitalo parametrai per dešimtmetį sumenksta, t.y. sumažėja vietinių savanoriškų, labdaros ir konfesinių organizacijų. Jau nekalbant apie vietinės prekybos ir su jomis susijusias verslo organizacijas.
Toks neigiamas poveikis sietinas su tinklų įtaka vietos kapitalo bendrovėms, nes joms silpnėjant prarandami ir bendruomenę jungiantys socialiniai ryšiai, o galiausiai smunka bendruomenės laimės lygis. Todėl norėdamos jį išsaugoti, o juo labiau padidinti, bendruomenės privalo naujai pažvelgti į taupymą, vadovautis nuostata, kad privalu tausoti savo finansinius išteklius, o tai reiškia – nukreipti juos į vietos verslą. Beje, tai aktualu ne tik vietos savivaldai, bet ir centrinei valdžiai.
Visuomenės laimės lygio tyrimai šiai nuostatai suteikia gilesnį pagrindimą, parodo, kad taupymas pats savaime mažai ką keičia. Kaip vaizdžiai sako ekonomistas R. David’as, labai paprasta kotletą pjauti per pusę, bet labai sudėtinga numatyti, kam atiteks “sutaupyta” dalis. Laimingesni tie, kurie tai suprato ir pasistengė, kad sutaupytoji dalis liktų šeimoje, bendruomenėje, valstybėje.