Grasoma masinėmis deportacijomis pabėgėliams, grūmojama neoliberalams, rodos, trūksta tik menkos kibirkšties, kad prasidėtų masiniai pogromai. O rizika, kad žvangant mačetėms ir sproginėjant bomboms, ta kibirkštis atsiras, didėja kasdien. Vis dėlto susidūrus su viskam pasiryžusiais bepročiais, nėra kito kelio, kaip išlaikyti šaltą protą.
Karštinės sąlygomis Europos politikų priimami sprendimai yra orientuoti į krizės suvaldymą čia ir dabar, tačiau suprantame neišvengiamybę: su musulmonais gyventi teks ilgus metus. O visas sugyvenimo grimasas patirs ne šiandien sprendimus priimantys politikai ar tulžimi spjaudantys komentatoriai, bet paprasti kavinėse sėdintys ar klubuose šokantys europiečiai.
Todėl turime atsakyti į klausimą, kaip Europos šalyse randasi molenbekai ir bręsta dirva „Islamo valstybės“ terorizmo sėkloms. Tai suvokę, galėsime veiksmingiau panaudoti minkštesnių, tačiau toliau veikiančių ginklų arsenalą.
Kodėl Europoje tarpsta radikalizmas
Žinant turtingų Europos šalių pragyvenimo lygį, minimalių atlyginimų dydžius ir socialines išmokas, sunku sutikti, kad žmonės radikalizuojasi dėl ekonominių nepriteklių.
Esminių priežasčių reikia ieškoti kultūroje.
Dauguma radikaliai pasaulėžiūrai pasidavusių musulmonų Europą mato kaip nudvasėjusią materialistų irštvą, kurią reikia atversti į tikėjimą, atgręžti veidu į dievobaimę, nusiaubti arba paprasčiausiai ignoruoti. Net bėgdami nuo karo ar nepriteklių, į Vakarus jie atvyksta kaip į supuvusias teritorijas.
Kitų kultūrų atstovams sunku suvokti, kad Vakarų civilizacijos kultūros poliai yra „tarp eilučių“. Čia bažnyčios yra pustuštės, tačiau žmonių tikėjimas vis dar gyvas. Čia moterys pusnuogės (atvykėlių akimis), tačiau liesti jų negalima. Čia keiksnojami savi, tačiau prireikus, už juos guldoma galva.
Nuo vaikystės įskiepytą kultūrinę panieką Vakarams sustiprina ir susidūrimas su viešai bet kokias tradicijas neigiančiais, susvetimėjusiais, teatralizuotai depresuojančiais ir savo šalis garsiai keikiančiais europiečiais. Mes norime, kad kitų kultūrų atstovai laikytųsi mūsų papročių ir taisyklių, nors patys laikome mada elgtis ne pagal taisykles ir jas nuolat peikti.
Natūralu, kad žmonės, užaugę ten, kur gajus šariatas, o tiesa įrodinėjama šūviais, kur labai stiprios ir aiškiai struktūruotos gimininės bendruomenės, Europoje jaučia dideles psichologines įtampas.
Būtinos sąlygos kultūrinei integracijai
Pirma, turime pozityviai liudyti europietiškumą. Daugelis atvykėlių iš Rytų yra formos žmonės. Jiems tiesa yra tai, kas skelbiama viešai. Nuo vaikystės jie buvo mokami viešai išpažinti tikėjimą ir patriotizmą. Todėl bendraudami su jais, privalome daugiau girti Europą ir aiškinti apie vertybes, kurios ją padarė tuo, kas ji yra.
Vakarų civilizacija nebeturi prabangos tiesiog būti trokštamu prekės ženklu. Šį prekės ženklą vėl būtina užpildyti turiniu ir reklamuoti. Norėdami, kad kitų kultūrų atstovai Europoje laikytųsi kažkokių taisyklių su pagarba, mes patys turime viešai parodyti jiems, kad jų laikomės. Kad esame tikintys, bet gerbiame kitatikius, kad galime nemėgti kitų, tačiau neturime teisės jiems kenkti.
Tai veda prie antros būtinybės, – turime stiprinti savo bendruomenes. Kilus pabėgėlių krizei, pasigirdo specialistų raginimai įsileisti atvykėlius į europiečių bendruomenes. Bet ar mes jas turime? Ką galime pasiūlyti atvykėliams, kurie gimė ir užaugo kraštuose su itin stipriais šeimų, giminių ir bendruomenių ryšiais? Ar pažįstame savo kaimynus? Kiek procentų asmeninio laiko skiriame bendruomenės reikmėms? Ar kartu švenčiame šventes? Galų gale, ar nors kartą per savaitę, sekmadieniais, lankomės bažnyčiose? Prisiminkime, kad uolūs musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną! Vieša malda nėra tik tikėjimo aktas! Taip mes liudijame savo priklausymą bendruomenei.
Tie, kas turime vaikų, žinome, kad taisyklių buvimas yra geriau už bet kokią anarchiją. Matydami pilietines akcijas ir pilnėjančias bažnyčias, stebėdami, kaip kaimynai dainuoja ar talkininkauja, Europoje prisiglaudę kitų kultūrų žmonės supras:
– Čia žmonės irgi turi aiškius papročius! Reikia juos gerbti.
Greitieji sprendimai
Suprantama, mano pasiūlyti sprendimai nepadės išvengti šiuo metu kone kasdien pasitaikančių išpuolių. Tai – jėgos struktūrų darbas. Tačiau viešas europietiškumo deklaravimas ir mūsų bendruomenių stiprinimas gali padėti išvengti sprogstančio civilizacijų konflikto ir padaryti Europos musulmonus atsparesnius radikalizmui.
Šiame minkštųjų ginklų arsenale labai svarbią vietą privalo rasti ir musulmonų bendruomenių iniciatyvos. Būtent pažangūs musulmonų dvasininkai šiomis dienomis garsiausiai turėtų smerkti išpuolius ir aiškintis radikalizmo išvešėjimą.