Lietuvoje yra daug skirtingų mokyklų. Jos nevienodos savo veiklos rezultatais, skiriasi ugdymo kryptimi, atrastomis arba ne bendruomeniškumo formulėmis ir daugybe kitų dalykų. Norėdami siekti švietimo kokybės šioje įvairovėje turime aiškiai pasirinkti kryptį. Su sunkumais susiduriančioms mokykloms, žinoma, reikia deramos pagalbos ir paramos. Tačiau toms mokykloms, kurioms ir taip gerai sekasi, reikia kuo mažiau reguliavimo ir daugiau laisvės veikti.

Kalbant apie pagalbą, ji turi būti profesionali ir savalaikė. Nustačius, kad prastėja mokinių pasiekimai, pastebėjus, kad mokykla nesusitvarko su ugdymo, finansiniais, vadybiniais ar bet kokiais kitais darbais – tokiai mokyklai turi būti suteikta visokeriopa parama stiprinant jos valdymą, mokytojų pajėgas, gerinant mokymosi aplinką. Jei niekas nepadeda šių iššūkių išspręsti, reikia svarstyti sprendimą tokią mokyklą reformuoti, perduodant valdymą naujiems šeimininkams arba prijungiant prie sėkmingai veikiančios įstaigos.

Kelią į švietimo kokybę skina jau ir dabar gerai veikiančios mokyklos. Kai kalbu apie laisvę jose, turiu omenyje laisvę pasirinkti, kaip ir ko mokoma, kaip tvarkoma mokyklos vidaus veikla, kaip motyvuojami ir skatinami mokytojai. Tokiomis mokyklomis labiau pasitiki ir tėvai, ir moksleiviai. Todėl ir sprendimus jos galėtų priimti dar savarankiškiau, įsipareigodamos atsiskaityti prieš savo mokyklos bendruomenę.

Visos mokyklos turi vadovautis bendromis priėmimo į mokyklas taisyklėmis, rengti valstybės numatytus egzaminus, būti vertinamos ir viešai skelbti savo veiklos rezultatus bei skirti deramą dėmesį pilietiniam ugdymui. Tačiau būdai, kaip mokyklos siekia kuo aukštesnių moksleivių rezultatų, gali skirtis ir joks visa matantis „centrinis aparatas“ to nepadarys geriau nei pati mokykla gali. Tai patvirtina tarptautiniai tyrimai: kuo didesnis mokyklos savarankiškumas, tuo didesnės galimybės jų sėkmei.

Štai per pastarąjį dešimtmetį Didžioji Britanija stiprino mokyklų savarankiškumą ir pasitikėjo jomis. Šiandien šioje šalyje veikia 4000 nepriklausomų mokyklų (akademijų) ir yra platus sutarimas dėl tokios politikos. Nemažai tokių mokyklų iki tol buvo priskiriamos prastai besitvarkančioms, bet suteikus reikiamą pagalbą ir įgalinus bendruomenes imtis atsakomybės, jos įveikė sunkumus ir užtikrintai žengia pirmyn.

Kiekvienas norime, kad mūsų vaikai įgytų kokybišką išsilavinimą bet kuriame Lietuvos kampelyje, bet kurioje Lietuvos mokykloje, todėl pokyčių tikrai reikia ir jų reikia didelių. Pradėkime nuo tų, kuriems sekasi ir pakvieskime 100 šalies mokyklų tapti NEPRIKLAUSOMOMIS.

Veikti reikia atsakingai, tinkamai pasiruošus, bet nedelsiant. Jau 2017 metais paskelbkime tokių mokyklų, laisvų nuo biurokratiško reguliavimo, atranką ir pasikinkę vėją tapkime tikraisiais naujo Lietuvos švietimo lyderiais. Istorija parodė, kad žmonės geba pasinaudoti savo laisve, pasinaudoti taip, kad galėtų džiaugtis jos vaisiais ir duoti pavyzdį kitiems. Ne valdininkai išrašinės visiems „tinkančius“ receptus, o kūrybiški ir drąsūs mokytojai, tėvai ir moksleiviai savo pastangomis ir darbu parodys, ką gali ir ko yra verti. Ateina laikas, kai turi būti atvertos durys įkvepiančiai lyderystei. Daugiau laisvės į mokyklas!