Dar labiau keista, kad, pavyzdžiui, pažangiose vakarų valstybėse, į kurias lyg ir norėtų lygiuotis Lietuva, mokesčių nemokėjimas ar išsisukinėjimas nuo jų laikomas ne tik negarbingu elgesiu, bet ir dažnai nusikaltimu, mūsų šalies viešojoje erdvėje pateikiamas išvirkščiai, - pasirodo, kalta pati valstybė, o ne naujasis lietuvis iškeitęs ją į kitą. Liūdna, kad tokia verslo advokatų, plačiąją to žodžio prasme, gan ciniškai peršama ir formuojama viešoji nuomonė, mus to nė nepastebint, Lietuvą bloškia labiau Azijos, o ne Europos link. Gal todėl ne vienas stambus Lietuvos verslininkas pastaraisiais metais, apsisprendęs mokėti mokesčius kitose šalyse, net nevengia to slėpti ir laiko tai gero verslo tono ženklu.
Tęsiant geriausias neoliberalios propagandos ir politinio poveikio darymo tradicijas Lietuvoje, vis dažniau pasigirsta siūlymų Lietuvai tapti mokesčių rojumi tokiems verslininkams. Išties, gal toks turtingų mokesčių rezidentų komunizmas ir būtų labai naudingas tokiems žmonėms, kurių ašaras ir godas visų pirma dažnai išgirsta politikai ir Vyriausybės kanceliarijos nariai. Gal net ir vieną kitą eurą iš tokių rezidentų pavyks gauti, tačiau, kyla klausimas, kiek ilgai?
Ar, pavyzdžiui, mūsų šaliai tapus mokesčių rojumi, tų turtingų žmonių nesiims vilioti kokia kita neoliberali mūsų kaimyninė ir taip žemų mokesčių kartelės nenuleis dar žemiau? Kokioje situacijoje atsidurtų mūsų valstybė tada ir kas turėtų užlopyti suplanuotų, bet nesurinktų mokesčių skyles? Vėl visi tie vidutiniokai, smulkieji ar samdomą darbą dirbantys žmonės? Nes juk taip norime laikytis finansinės drausmės ir tvarumo įsipareigojimų, skirti 2 proc. krašto apsaugai, turėti puikią švietimo, efektyvią sveikatos apsaugos ir brandžia socialinės apsaugos sistemą. Apmaudu, kad mokestinių lengvatų ieškantiems stambiems Lietuvos verslininkams tai nerūpi, kad jie nusišalina nuo valstybės ir jos žmonių gerovės kūrimo, nepaisant to, kad jų gerovės esminė sąlyga ir buvo ta valstybė bei jos žmonės. Nesinori to vadinti vogimu iš visų, bet kaip kitaip tokį veiksmą pavadinti?
Maža to, šie verslininkai dar ir didžiuojasi tuo bei moralizuoja, pašaipiai aiškina, kaip reikėtų elgtis ir ką daryti, kad jų Lietuvoje uždirbti pinigai pasiliktų ir dar, girdi, kitų šalių nuskriausti likimo broliai su savo milijonais atkeliautų į mūsų šalį. Ar tai nėra savotiškas politinio šantažo pavyzdys? Piliečių dauguma, matyt, supranta, kad sukūrus komunizmą milijonierių milijonams, daugiau demokratijos šalyje neatsiras. Priešingai, dar ir susimokėti reikės, nes už tų milijonų rezidenciją bus sumokėta kitų mokesčių padidėjimu. Todėl čia atsiranda ir demokratijos dilema, kieno balsas yra svarbesnis ir kieno gerovės labiau paisoma – turtingos ir įtakingos mažumos ar sunkiai dirbančios daugumos.
Taip, kapitalas, neoliberalios utopijos sąlygomis, kurios link mes sėkmingai judėjome ir tebejudame, kažkuo panašus į vandenį, kuris nesant sandarių užtvankų, lengvai nutekės ten kur yra nuolydis.
Šiuo atveju fizinių asmenų kapitalas juda ten, kur verslininkui mokesčių teks mokėti mažiau arba nemokėti visai. Ar galime tokių nutekėjimų išvengti? Žinoma, tam ir reikia vieningesnės ir solidaresnės Europos. Taip, negalima paminti laisvo kapitalo judėjimo bendrijos teritorijoje, bet būtina ieškoti naujų sprendimo būdų, kaip procesą paversti skaidriu ir kuriančiu vertę toms šalims, kuriose pinigai yra uždirbami. Gal vėl aktyviai verta pradėti diskutuoti apie mokesčių tarifų suvienodinimą visoje Europos Sąjungoje. Taip pat, metas galutinai atsisakyti turtingosios ir įtakingos mažumos brukamos neoliberalizmo ideologijos, ignoruojančios daugumos interesus. Jie neoliberalizmo žalą suprato visi, išskyrus, dalį Azijos šalių ir Baltijos valstybes, kodėl dar taip tvirtai laikomės įsikibę šių dogmų ir stebime kapitalą iškeliaujanti svetur.
O gal problema yra visai kita? Gal tokie sprendimai užkoduoti dalies stambiųjų Lietuvos verslininkų psichologijoje? Kaip sakoma, gal kaltas - mentalitetas. Ar tik jame nėra dar labai gyvas kolchozniko verslumo genas – viską nešti iš kolūkio sandėlių namo? Kai orumas, pilietiškumas, noras kurti ir prisidėti prie bendros gerovės kūrimo tokiam savininkui yra svetimas, o noras pasipuikuoti ir aiškinti, kaip reikia teisingai gyventi pramuša komjaunuoliška agitbrigados dvasia, tokiam žmogui norom nenorom kyla antipatija. Kita vertus, gal ir gerai, kad tokios verslo pažibos bėga mokesčių mokėti kitiems, gal ten jei ir apsigyvens bei įsikurs. Menkas nuostolis mūsų visuomenei dėl jų „pabėgimo“. Todėl ir klausykimės mažiau, ką mums sako svetimos valstybės mokesčių rezidentai ir jų remiami politikai.