Noriu pakalbėti apie Lietuvos problemas. Visi vieningai smerkiame graikus, kad jie nemoka mokesčių. Tie, kas Graikijoje viešėjo, turbūt prisimena, kad ne tik kavinėse ar kitose viešojo aptarnavimo įmonėse niekas neduodavo kvitų. O kaip yra Lietuvoje? Ar lietuviai moka mokesčius?
Ar mes visada gauname kvitus, ypač jei mūsų prašo mokėti grynaisiais? Nekibsiu prie kiekvieno individualia veikla užsiimančio ar verslo liudijimą turinčio žmogaus, jie mokesčius moka pagal dabartinius įstatymus. Ir ne jie sudaro pagrindinį „šešėlį“, kur klesti mokesčių nemokėjimas. Žiūriu į mokesčių statistiką ir jokių pagerėjimų nematau. Nekalbėsiu taip pat apie krizės laikus. Tiesiog palyginsiu „auksinius“ 2007–2008 metus ir 2014-uosius. Kaip surenkami mokesčiai, ar mažėja „šešėlis“?
Statistikos departamento duomenys liudija, jog 2007 m. buvo surinkta 1,890 mlrd., o 2008 m. 2,118 mlrd. litų gyventojų pajamų mokesčio. Tuo tarpu 2014 m. – tik 1,325 mlrd. litų. Pažvelkime ir į „Sodros“ įplaukas. 2007 m. – 2,826 mlrd., 2008 m. – 3,249 mlrd., o 2014 m. – 2,930 mlrd. litų. Atsižvelkime į tai, kad užimtų gyventojų skaičius nuo 2007–2008 m. sumažėjo apie 10 procentų. Pajamų mokesčio surinkimas sumažėjo daugiau. O juk per tą laiką A. Kubiliaus Vyriausybė (nesakau, kad neteisingai) didino mokesčius individualiai dirbantiems, gaunantiems autorinius honorarus ir pan., dabartinė Vyriausybė – minimalią algą, o tai turėtų padidinti mokesčių surinkimą.
Buvo ir kitų neesminių mokesčių pakeitimų į vieną ir kitą pusę neapmokestinamo minimumo srityje, bet tai neturėtų daryti didelės įtakos. Taigi, lietuviai, kaip ir graikai, visaip stengiasi mokesčių nemokėti. Maža to, neoliberali ideologija šlovina mokesčių nemokėjimą – su eisena švenčiama „laisvės nuo mokesčių diena“, skleidžiami melagingi mitai apie tai, kad Lietuvoje mokesčiai didžiausi ir pan. Tai sudaro pasiteisinimo pagrindą. Dažnai klausiu verslininkų, kodėl kai kurie verslininkai nemoka mokesčių? Pagrindinis atsakymas tas, kad mokesčių mokėti „neapsimoka“, „per brangu“ ir t. t.
Kodėl neapsimoka? Kodėl vokiečiams, švedams ar suomiams ar kitiems apsimoka? Juk mokesčiai pas juos nėra mažesni. Ogi, sako, todėl, kad nueini pas gydytoją – mokėk papildomai, mokykloje – visokios rinkliavos, policijos neprisišauksi ir t. t. Taip ir sukasi užburtas ratas.
Bet išvada viena – kaltinti graikus už mokesčių nemokėjimą – kam, kam, tik ne lietuviams... Ir kas gali garantuoti, kad ir mūsų negali ištikti Graikijos likimas? Ne, ne dabar, nes dabartinė Vyriausybė nesigundo paskolomis. Bet ar visada taip bus? Juk reikia didinti pensijas, atlyginimus biudžetiniams darbuotojams. O skolintojų – gausu. Ir turime suprasti, kad skolintis – nauda ne besiskolinančiam, o skolintojui, todėl jis visaip ir gundo. O vėliau gali atsidurti ir Graikijos padėtyje – lyg prasiskolinęs greitiesiems kreditams...
Kitas klausimas, kuris man neduoda ramybės, apmąstant Graikijos patirtį, tai mūsų žmonių tokie pasakymai: „Tie graikai – atsipūtę pilvūzai, tinginiai. Kodėl aš, visą gyvenimą dirbęs po 12–14 val. per parą, dabar turėčiau juos remti?“ Daugiau apie graikus nekalbėsiu. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenys liudija, jog Graikijos gyventojai per metus dirba gerokai daugiau valandų nei piliečiai kitose Europos šalyse. Mane jaudina kitas aspektas. Tokių mano pažįstamų, pareiškusių, kad visą gyvenimą jie dirbo po 12–14 val., tiek daug, kad pradėjo atrodyti, kad mes, darbštuolių tauta, kur bebūtumėm, Lietuvoje ar Amerikoje, dirbame daugiausia valandų pasaulyje.
Kodėl dirbame tiek daug valandų? Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes visada dirbau po 12–14 val., bet buvo daug neapmokamo partinio ar visuomeninio darbo. Taigi klausiu savo pažįstamų, kodėl tu tiek daug dirbai? „Todėl, kad norėjau žmoniškai gyventi, norėjau turėti savo butą (namą), automobilį, per atostogas kur nors išvažiuoti... Kitaip – nepajėgčiau.“
Norai nėra per dideli. Dirbantis žmogus turėtų pajėgti turėti tokius dalykus. Bet, dirbdamas normalų darbo laiką, negali. Ir tai net dirbant 2 suaugusiems šeimos nariams. Jau visi užmiršo XX amžiaus antros pusės laikus, kai Vakarų šalyse vienas darbininkas galėjo išlaikyti šeimą, turėti namelį ir automobilį. Nepropaguoju vieno šeimos maitintojo modelio. Tiesiog konstatuoju faktą, kad tai buvo įmanoma. O šiais laikais visose šalyse vieno maitintojo šeimos yra skurdo rizikos grupėje. Maža to, dviejų dirbančiųjų šeima negali sau leisti gyvenimo standarto „Būstas – automobilis – atostogos“. Norint jį turėti, turi uždirbti papildomai viršvalandžiais, projektais, dirbdamas ne viename darbe, augindamas šilauoges ar vištas...
Ar tai normalu? Juk grįžtame į vergovės („savanoriškos“) laikus. Kokia pagrindinė priežastis, kad sulaukę XXI amžiaus, grįžtame į laikus, kai mūsų proproseneliai dar nebuvo iškovoję 8 val. darbo dienos? Kam naudinga, kad visuomenė judėtų link „savanoriškos“ vergovės (baudžiavos)?
Atsakymą lyg ir sufleruoja visuomenės struktūra. Tokių didelių pajamų ir turto skirtumų, kaip dabar, Lietuvoje (ir kitose šalyse) nebūta nuo kunigaikščių laikų. Neskaičiuoju, kokius pelnus gauna akcininkai ar savininkai, bet pakanka vien dirbančiųjų už atlyginimą sektoriaus.
Kai žiniasklaidoje skelbiama, kad yra darbuotojų, kurių atlyginimai per mėnesį viršija 300 tūkst. Lt (86 tūkst. EUR), supranti, kad jiems tai tikrai naudinga. Jau nekalbant apie savininkus ir akcininkus. Ir kad būtent tokie atlyginimų skirtumai (daugiau nei tris šimtus kartų, palyginus su minimaliu) ir pelnai sukelia tas ideologijas, kurioms įsitvirtinus, žmonės tiek daug dirba, kad gyventų, o kartu ir gyvena, kad dirbtų.