Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad pagaliau valstybėje yra svarstoma reali skurdo ribos sąvoka. Tokios tiesiog nebuvo. Nors yra besipiktinančių, jog skaičiuojama riba (apie 240Eur) yra neadekvačiai maža, tačiau priminsiu, kad šiandien faktinė minimali pajamų riba, kurią garantuoja Vyriausybė svyruoja tarp 102 ir 120 eurų. Siūlymas įvairiomis socialinėmis išmokomis užtikrinti minimalias (virš skurdo ribos) pajamas žmogui yra labai teisingas žingsnis.

Neapmokestinamų pajamų didinimas, „vaiko“ pinigų grąžinimas, pensijų indeksavimas didelei daliai šalies gyventojų leis lengviau atsikvėpti.

Galiu pagirti ir priemones nukreiptas į vaiko teisių apsaugos stiprinimą, smurto artimoje aplinkoje mažinimą, paslaugų šeimoms centrų plėtrą, neįgaliųjų integracijos į darbo rinką reformą. Žinoma, jas dar reikės teisingai įgyvendinti, tačiau išdėstytų priemonių apimtis ir išsamumas leidžia tikėtis rimtesnių pokyčių šiose srityse.

Švietimo srities priemonės turbūt labiausiai kvepia „de žavu“, nes daugelis jų jau mirgėjo baigusios kadenciją Vyriausybės darbų planuose. Tačiau ir čia esu linkęs įžvelgti teisingus ketinimus. Planuojama skatinti kūrybingumą mokyklose, nesitraukiama nuo rinkimų pažadų įvesti etatinį darbo užmokesčio principą mokytojams, aukštųjų mokyklų tinklas taip pat bus pertvarkomas.
Tačiau...

Trys sritys – regionų politika, mokesčių naštos teisingas paskirstymas ir emigracija. Visos trys yra stipriai tarpusavyje susijusios. Ir visos trys kol kas nepakankamai atspindėtos priemonių plane.
Emigracija priemonių plane nėra minima nei kaip tikslas, nei kaip priemonė. Tikrai nesiplėsiu aiškindamas apie emigracijos poveikį šaliai, tačiau esu įsitikinęs, kad emigracijos stabdymas yra (turi būti) valstybės strateginis tikslas. Tačiau tokio tikslo nėra, todėl ir aiškių priemonių sąrašo (ar atsakingų institucijų) nėra. Aiškinimai, jog kova su emigracija yra pasklidusi „horizontaliai“ tarp visų kitų tikslų yra ganėtinai naivūs, nes būtent tokios „kovos“ su emigracija strategijos laikėsi ir visos buvusios Vyriausybės. Deja, be žymesnių pasiekimų.

Regionų politika priemonių plane minima keletą kartų. Sveikatos srityje kalbama apie gydytojų „nukreipimą“ į rajonus. Kultūros srityje – apie profesionalių meno atlikėjų (kolektyvų) vizitus į periferiją ir panašiai. Ūkio dalyje regionų politikos priemonės nepakitusios lyginant su jau kadenciją baigusios Vyriausybės priemonių planais. Kiek pamenu, tiek politiniai oponentai, tiek dabartiniai koalicijos partneriai kritikavo socialdemokratų Vyriausybės darbo planus, bet kol kas jie nepakeisti ir bus įgyvendinami toliau.

Kita vertus, čia reikia pažymėti ir tam tikrą nuostatų nenuoseklumą. Prieš keletą savaičių buvo sustabdyti Lietuvos pašto inicijuota „Ateities paštininko“ programa, kurios šalutinė pasekmė ta, kad būtų uždaryta nemažai pašto skyrių periferijoje. Ir tai tikrai neprisidėtų prie regionų išlikimo. Paprastai tariant, finansinis efektyvumas aukojamas vardan darbo vietų regionuose. Tuo tarpu darbo vietų naikinimas reorganizuojant urėdijas, jau pristatomas kaip gėris savaime vertinant tik galimai sutaupytą darbo užmokestį atleistųjų rajonuose sąskaita.

Tačiau labiausiai glumina mokesčių sistemos pertvarkos priemonių stoka. Labai jau abstrakti progresinių mokesčių vizija (tiesa, pavadinta solidarumo mokesčiu) nėra pakankama, ypač turint galvoje papildomas sąlygas – „ištyrus tikslingumą“ ir t.t.

Šiandien Lietuvoje vieni moka 4 procentus nuo pajamų, kiti – 15, treti – net 55. Ar tai yra sąžininga? Ne, ne prieš valstybę ar politikus. Vieniems prieš kitus. Ar galima kalbėti apie didesnius mokesčius (progresinius tarifus) nuo darbo pajamų, kai žiojėja spragos mokesčių sistemoje. Kai verslo savininkai „vartoja“ televizorius, atostogas, automobilius per savo įmones ir už tokiu būdu paslėptas pajamas apskritai nemoka jokių mokesčių. Kai pajamos iš nekilnojamo turto nuomos (ypač būsto) dažnai yra lengvai slepiamos ir neapskaitomos. Kai milijonines pajamas gaunantis stambus žemvaldys vidutiniškai sumoka vos apie 4 procentus mokesčių.

Tai nėra retoriniai klausimai. Ši Vyriausybė, gavusi didžiulį pasitikėjimą, o kartu ir lūkesčių naštą, privalo atsakyti į šiuos klausimus.

Mes, socialdemokratai, padėsim.