Tai dažnai nutinka mažiau patyrusiems, tačiau norui savo ideologines nuostatas dirbtinai susieti su gyvenimiška realybe neatsispiria ir sveiką protą politinėje erdvėje monopolizavę politikai. Štai p. Remigijus Šimašius pagalvojęs (manau, kad tam skyrė gerokai per mažai laiko), nusprendė, jog Vilniaus vaikus išgelbės darželinuko krepšelis ir „nuomojami“ darželiai.
Panagrinėkime nuomos klausimą. Siūlymas darželius „greituoju būdu“ steigti nuomojamose patalpose patrauklus gali būti tik žmogui niekada nesidomėjusiam ir nesusidūrusiam su šios idėjos realizavimo aspektais.
Pirmiausia derėtų pažymėti, jog vaikų darželių aplinką, t.y. funkcinį patalpų paskirstymą, kvadratinių metrų skaičių vienam vaikui, žaidimų aikštelių dydį, patalpų apšvietimą ir panašius dalykus reglamentuoja ne vienas teisės aktas. Ir priežastys tam tikrai rimtos – užtikrinti kokybišką aplinką vaikų ugdymui. Noriu pažymėti – KOKYBIŠKĄ, nes man teko lankytis privačiuose darželiuose, kur vaikai per pietus miega belangėse patalpose, o žaisti eina į dvidešimties kvadratinių metrų pievelę apsuptą automobilių stovėjimo aikštelių. Galbūt daugelis sakys, jog tai daugiau išimtis iš taisyklės, tačiau tokių pavyzdžių Vilniaus savivaldybės darželiuose su žiburiu nerasi.
Nuomotose, ugdymo tikslams tinkamai nesuplanuotose patalpose, vaikų darželio steigimas yra paprasčiausiai negalimas. Žinoma, savivaldybė gali investuoti ir patalpas pritaikyti savo reikmėms. Gali, jei su tuo sutiks patalpų savininkas. O savininkas, paprastai būdamas nekvailas, siūlo savivaldybei įsipareigoti nuomoti patalpas ilgam laikotarpiui, o nuomos kainą nustato didesnę nei rinkoje – juk patalpos yra „sugadinamos“ ir tradicinei veiklai nebetinkamos.
Palikime nuomos klausimą ramybėje, nėra ten jokios logikos. Daug svarbiau, kad p. Šimašius stebėtinai teisingai įvardino tikrąją Vilniaus savivaldybės problemą – STATYTI darželius yra BRANGU.
Žinoma, kad brangu, nes savivaldybės „bendradarbiavimas“ su privačiu sektoriumi pigus būti ir negali. Bendradarbiavimas į kabutes įdėtas neatsitiktinai, nes privačios įmonės retai bendradarbiauja, jos siekia mažinti santykių su savivaldybe riziką ir uždirbti kuo didesnį pelną. Balsių mokyklos statybos (itin modernus ir gerai suplanuotas objektas) kaina – 40 milijonų litų. Tačiau per dvidešimt penkerius metus privačiam rangovui bus išmokėti dar 160 milijonų litų.
Supaprastinus bendrą objekto kainos formulę matome, kad privatus rangovas į kainą įskaičiuoja finansavimo kaštus (paskolos palūkanas – juk iš savų pinigų rangovas objekto nestatys, o savivaldybė lėšų neskiria), rizikos kaštus (įvairūs prognozuojami darbo jėgos, energijos išteklių ir kiti galimi pabrangimai), pelno marža (normalu, juk už dyką niekas nedirba).
Jei Balsių mokyklos pavyzdys netinka, panagrinėkite koncesijos sutartį dėl Vilniaus miesto apšvietimo tinklų renovacijos, tačiau tai jau kitos diskusijos objektas.
Atsakydamast į p. Šimašiaus akcentuotą vaikų darželių „mobilumo“ problemą galiu pasakyti, jog Naujosios Vilnios ar Grigiškių pavyzdys nėra tinkamas. Tai, kad ten galima rasti laisvų vietų darželiuose yra išimtis iš taisyklės. Minimos teritorijos plačiąja prasme apskritai nėra integruotos į Vilniaus miestą, tuometu „tradiciniame“ Vilniuje vietų trūkumas darželiuose išlieka stabilus jau ilgą laiką.
Beje, reikėtų pažymėti, kad savivaldybės administracijos specialistai puikiai žino kur ir kiek darželių reikėtų statyti. Miesto Bendrajame plane ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų plėtros plane šie dalykai yra numatyti. Pagal amžiaus vidurkį ir jaunų žmonių koncentraciją mikrorajonuose, vaikų darželių plėtra pirmiausiai turėtų pasiekti Pašilaičių, Santariškių, Tarandės, Balsių gyventojus.
Ar pati savivaldybė yra pajėgi užtikrinti reikiamą vaikų darželių kiekį Vilniuje? Žinoma, jei atsisakys brangių koncesininkų „pagalbos“ ir nusistatys teisingus investicijų prioritetus.
Air Lituanica projektas miestui jau kainavo vieną vaikų darželį. Ar kainuos ir antrą? Švietimo ir mokslo ministerijai savivaldybės pateiktose paraiškų projektuose ES finansavimui gauti (2014-2020 metų ES finansinė perspektyva) nenumatyta nė vienos ikimokyklinės ugdymo įstaigos statyba. Ar mes galime tai pakeisti?
Siūlau p. R.Šimašiui įsigilinti į Vilniaus miesto problemų priežastis ir nustoti blaškytis ideologizuotos logikos akligatviuose.