Tačiau jaunieji (tiesa, šiuo atveju jaunumo sąvoka sąlyginė) minimo politiko pasekėjai žengė dar toliau. Atskirti lenkų tautinę mažumą nuo Lietuvos jiems tiesiog per maža. O idėja, kaip išgryninti tikrus Lietuvos patriotus ir identifikuoti sovietofilus stovėjo čia pat, Vilniuje ant Žaliojo tilto.

Žaliojo tilto skulptūrų kvartetas visada buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Istorikai, politikai, visuomenės ir kultūros veikėjai viešoje erdvėje ne kartą yra išdėstę daugybę argumentų, tvirtinančių ar neigiančių meninę, istorinę skulptūrų vertę.

Diskusijų taikinys visada buvo pačių skulptūrų likimas. Tačiau viskas ėmė ir pasikeitė Vilniaus konservatoriams (remiamiems dešiniųjų pažiūrų visuomenininkų, socialinių tinklų trolių, žurnalistų) inicijavus peticiją – „Už Vilnių be balvonų".

Ši ciniška, modernizuota (skaitmenizuota) „Vilniaus atsiėmimo“ akcijos versija turi aiškų, trumpo „nuotolio“ tikslą – mobilizuoti dešiniųjų pažiūrų rinkėjus artėjančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose. Tačiau savyje ši peticija neša daug pavojingesnį užkratą, kurio dešinieji nenori matyti.

Peticijos gimimas buvo palydėtas keleto radijo bei interneto portalų komentarų, kuriuose žmonės, nepalaikantys formalių peticijos tikslų – nuversti Žaliojo tilto skulptūras, atvirai kaltinami nostalgija sovietmečiui.

Simbolinė kvarteto reikšmė staiga tapo skirtuku tarp patriotų ir sovietmečio garbintojų. Istoriniai, kultūriniai argumentai sparčiai keliauja į antrą planą, o tiesmuka politinė propaganda – kas ne su mumis, tas prieš mus – stumiama į priekį.

Daugeliui peticijos rėmėjų tiesiog per sunku susitaikyti su mintimi, kad net jauni žmonės, brendę ar bręstantys nepriklausomoje Lietuvoje, skulptūrų versti nenori.

Akcijos autorių mėginimai įteigti, kad į okupantus normalūs žmonės negali net žiūrėti, neatlaiko kritikos, nes taip pat sėkmingai galima teigti, kad apie tai nereikėtų girdėti, o gal net ir skaityti.

Gintautas Paluckas
Mano įsitikinimu, skulptūros privalo likti. Jos turi stovėti ten tol, kol supus. Taip, kaip supuvo utopinė santvarka, iš kurios mes ištrūkome.
Mano įsitikinimu, skulptūros privalo likti. Jos turi stovėti ten tol, kol supus. Taip, kaip supuvo utopinė santvarka, iš kurios mes ištrūkome.

Surūdiję kariai išvaduotojai sudaro puikų kontrastą šiandienos Vilniui, šiandienos Lietuvai. Matydami tas skulptūras mes galime suvokti ir įvertinti kaip toli mes nuėjome.

Žaliojo tilto „balvonai“ (peticijos autorių žargonu) turi galimybę tapti mūsų drąsos pripažinti praeitį ir džiaugtis dabartimi simboliu.

Tai prieštarautų peticijos autorių tikslams, tačiau priešų (tiek viduje, tiek išorėje) šiandien mes turime pakankamai. Gal jau gana kurti naujus?

Daugiau nei pusė Vilniaus gyventojų vilniečių nepritaria skulptūrų nukėlimui. 2010 metų RAIT agentūros atliktų apklausų duomenimis, skulptūrų nukėlimui nepritarė 78 proc. Vilniaus gyventojų, 2013 m. 15min.lt apklausos duomenimis – 76 proc.

Peticijos autorių pastangomis jie verčiami valstybės priešais. Nesu tikras, kad konservatoriai to siekia, tačiau akivaizdu, kad jiems neblogai sekasi.