G. Paluckas. Lenkų klausimu

 (202)
Jei tarpukariu būtume sutarę su lenkais, galbūt šansai išsaugoti nepriklausomybę būtų buvę didesni.
Gintautas Paluckas
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Tuo „galbūt“ mes tuomet taip ir nepasinaudojome, nes santykiai su Lenkija ir lenkų tautine mažuma Lietuvoje buvo matomi ir suprantami tik per atplėšto Vilniaus prizmę. Tačiau tas „atplėšto Vilniaus“ vaizdinys mus persekioja ir šiandien.

Esame šventai įsitikinę, kad iki 1920 m. Vilnius buvo lietuviškas (etnine prasme). Todėl širdyse tebesinešiojame istorinį pyktį dėl lenkų įvykdytos Vilniaus polonizacijos, kurios „likučius“ – dabartinius Vilniaus lenkus – matome ir šiandien. Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad iš daugiau kaip 470 tūkstančių to meto Vilniaus gyventojų, etninių lietuvių skaičius tesudarė apie 7 tūkstančius. Ir tik vėliau sekęs antrasis pasaulinis karas bei sovietų okupacija Vilnių rusino ir lietuvino.

Tuo tarpu tarpukario Lietuvos su centru Kaune kūrimosi procese lietuviškasis etnocentrizmas buvo labai ryškus. Lenkiškos mokyklos nefinansuojamos ir uždaromos, lenkų tautybės nurodymas asmens dokumentuose varžomas, vykdyta radikali žemės reforma, stipriai palietusi lenkų dvarininkus ir elitą. Paprastai tariant, siekta lenkus sulietuvinti ir asimiliuoti.

Sakysite, tai buvo tada... Šiandien mes jau kita tauta, kita valstybė. Su tuo aš tikrai nesiginčysiu. Tačiau akivaizdu, kad senų „įpročių“ taip lengvai neatsikratysi. Kuo skiriasi mūsų bukas, jokiais tvirtais argumentais nepaaiškinamas, užsispyrimas neleisti lenkams rašyti pavardžių savo gimtąja kalba nuo tarpukario Lietuvos pastangų lietuvinti lenkus draudžiant nurodyti savo tikrąją tautybę asmens dokumentuose? Sakyčiau, nelabai kuo.

O kuo skiriasi sistemingas lenkiškų mokyklų uždarinėjimas tada, nuo šių dienų mokyklų tinklo „optimizavimo“ pastangų Vilniuje? Tuomet nacionalizmas buvo atviresnis ir A.Smetonos režimo skatinamas. Šiandien mes formaliai atmetame nacionalizmo savo veiksmuose apraiškas ir remiamės finansiniais-ūkiniais argumentais. Tačiau rezultatas juk tas pats – kartu su pertvarkomomis mokyklomis nyksta etninė kultūrinė Vilniaus lenkų aplinka. Ši tylioji asimiliacija kelia pagrįstą lenkų pasipriešinimą.

Šis priešinimasis etninės daugumos, mūsų, t.y. lietuvių, sąmonėje iš naujo žadina atplėšto ir sulenkinto Vilniaus vaizdinius ir veda prie etninio susipriešinimo ir Vilniaus poliarizacijos tautiniu pagrindu. Ar tikrai šių dienų geopolitiniame kontekste mums šito reikia?

Akivaizdu, kad vis dar yra žmonių bei politikų, kuriems sunku suvokti stipresnės daugumos moralinę pareigą gerbti ir užtikrinti silpnesnės bendrijos tautinės tapatybės išsaugojimo poreikius. Tačiau toks suvokimas privalo atsirasti, nes jis yra būtina sąlyga mūsų sugyvenimui. 

Nuoširdžiai tikiuosi, kad beveik 100 metų yra pakankamas laiko tarpas suprasti savo klydimus ir šiandien jų nebekartoti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

B.Matelis. Ką Lietuva rinksis: įtampas visuomenėje ir stenėjimą sėdint ant reformų puodo? (42)

Praėjusių metų pabaigoje vienoje konferencijoje pranešėjas pateikė liūdnoką vaizdą - po dvidešimties metų Lietuvoje liks tik vienas miestas. Vilnius.

V. Vaitiekūnaitė. Gal G. Landsbergiui laikas ant nusiraminimo kėdutės? (415)

Nepasakysiu jokios naujienos - Gabrielius Landsbergis, bent jau kol kas dar vis esantis konservatorių partijos lyderiu, neretai stebina savo kontroversiškais pasisakymais.

J. Razma. Ką duotų mokyklų direktorių kadencijų ribojimas? (58)

Iškilus informacijai apie skandalingą kai kurių mokyklų direktorių veiklą vėl pasigirdo raginimai įvesti mokyklų vadovų kadencijų apribojimus.

A. Sakalas. Ar dar gali LSDP tapti patikima kairiąja partija? (91)

Publikacijose ir komentaruose kartais svarstomas klausimas, ar Lietuvai reikalinga kairioji partija. Iš tiesų, ar reikalinga partija, kuri gintų samdomųjų ir sunkiai gyvenančių žmonių interesus ir nebūtų apsikrėtusi neo-liberalizmo virusu, manant, kad pakanka tik remti verslą (ypač stambųjį), ir jis taps dosnesnis samdiniams bei rems labdaringas organizacijas, padedančias bedarbiams ir mažas pajamas gaunantiems išvengti bado šmėklos gniaužtų.

V. Mazuronis: neskubėkime naikinti visų urėdijų (72)

Pirmoji naujojo aplinkos ministro Kęstučio Navicko iniciatyva apmokestinti vienkartinius kavos puodelius, švelniai tariant, ėjo pro šalį, antroji – reformuoti valstybinių miškų valdymą – mano nuomone, taip pat nežiba. Ministro lengvų pergalių paieška – suprantama, bet juk šnekame ne tik apie pinigus.