G. Paluckas. Lenkų klausimu

 (201)
Jei tarpukariu būtume sutarę su lenkais, galbūt šansai išsaugoti nepriklausomybę būtų buvę didesni.
Gintautas Paluckas
Gintautas Paluckas
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Tuo „galbūt“ mes tuomet taip ir nepasinaudojome, nes santykiai su Lenkija ir lenkų tautine mažuma Lietuvoje buvo matomi ir suprantami tik per atplėšto Vilniaus prizmę. Tačiau tas „atplėšto Vilniaus“ vaizdinys mus persekioja ir šiandien.

Esame šventai įsitikinę, kad iki 1920 m. Vilnius buvo lietuviškas (etnine prasme). Todėl širdyse tebesinešiojame istorinį pyktį dėl lenkų įvykdytos Vilniaus polonizacijos, kurios „likučius“ – dabartinius Vilniaus lenkus – matome ir šiandien. Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad iš daugiau kaip 470 tūkstančių to meto Vilniaus gyventojų, etninių lietuvių skaičius tesudarė apie 7 tūkstančius. Ir tik vėliau sekęs antrasis pasaulinis karas bei sovietų okupacija Vilnių rusino ir lietuvino.

Tuo tarpu tarpukario Lietuvos su centru Kaune kūrimosi procese lietuviškasis etnocentrizmas buvo labai ryškus. Lenkiškos mokyklos nefinansuojamos ir uždaromos, lenkų tautybės nurodymas asmens dokumentuose varžomas, vykdyta radikali žemės reforma, stipriai palietusi lenkų dvarininkus ir elitą. Paprastai tariant, siekta lenkus sulietuvinti ir asimiliuoti.

Sakysite, tai buvo tada... Šiandien mes jau kita tauta, kita valstybė. Su tuo aš tikrai nesiginčysiu. Tačiau akivaizdu, kad senų „įpročių“ taip lengvai neatsikratysi. Kuo skiriasi mūsų bukas, jokiais tvirtais argumentais nepaaiškinamas, užsispyrimas neleisti lenkams rašyti pavardžių savo gimtąja kalba nuo tarpukario Lietuvos pastangų lietuvinti lenkus draudžiant nurodyti savo tikrąją tautybę asmens dokumentuose? Sakyčiau, nelabai kuo.

O kuo skiriasi sistemingas lenkiškų mokyklų uždarinėjimas tada, nuo šių dienų mokyklų tinklo „optimizavimo“ pastangų Vilniuje? Tuomet nacionalizmas buvo atviresnis ir A.Smetonos režimo skatinamas. Šiandien mes formaliai atmetame nacionalizmo savo veiksmuose apraiškas ir remiamės finansiniais-ūkiniais argumentais. Tačiau rezultatas juk tas pats – kartu su pertvarkomomis mokyklomis nyksta etninė kultūrinė Vilniaus lenkų aplinka. Ši tylioji asimiliacija kelia pagrįstą lenkų pasipriešinimą.

Šis priešinimasis etninės daugumos, mūsų, t.y. lietuvių, sąmonėje iš naujo žadina atplėšto ir sulenkinto Vilniaus vaizdinius ir veda prie etninio susipriešinimo ir Vilniaus poliarizacijos tautiniu pagrindu. Ar tikrai šių dienų geopolitiniame kontekste mums šito reikia?

Akivaizdu, kad vis dar yra žmonių bei politikų, kuriems sunku suvokti stipresnės daugumos moralinę pareigą gerbti ir užtikrinti silpnesnės bendrijos tautinės tapatybės išsaugojimo poreikius. Tačiau toks suvokimas privalo atsirasti, nes jis yra būtina sąlyga mūsų sugyvenimui. 

Nuoširdžiai tikiuosi, kad beveik 100 metų yra pakankamas laiko tarpas suprasti savo klydimus ir šiandien jų nebekartoti.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Politiko akimis

G. Kirkilas. Jei jie dar neemigravo dvasiškai (68)

Lietuvoje tiek daug kalbama apie emigraciją, jos mastus, būtinybę ją stabdyti, jog galų gale visi tuose ginčuose vėl susipykstam ir... vežimas nė iš vietos.

V. Jankauskaitė-Milčiuvienė. Nelegalios statybos: šunys loja, karavanas eina, o miesto architektas snaudžia toliau (30)

Jau kelerius metus su kaimynais intensyviai priešinamės nelegalių statybų traukiniui. Bandydami eiti prieš įsigalėjusią sistemą atsiduriame tikrame stebuklų lauke.

P. Auštrevičius. 330 tonų ant Vyriausybės laiškų rašytojų stalo (35)

Besibaigianti vasara galutinai parodė – ši Vyriausybė buvo ir lieka neįgali Lietuvos žmonių naudai išspręsti Astravo atominės jėgainės klausimą.

V. Landsbergis. Sokurovo pasisakymai (67)

Vilniuje viešėjo garsus pasaulyje kino režisierius Aleksandras Sokurovas, dalyvavęs rodant jo naują filmą „Frankofonija. Europos elegija“.

G. Landsbergis. Bendrasis ugdymas: yra geresnis kelias (192)

Žurnalistė ir apžvalgininkė Indrė Makaraitytė savo straipsnyje taikliai identifikavo vienas pagrindinių lietuviškosios bendrojo ugdymo sistemos ydų – orientavimąsi į egzaminus, o ne į asmenybės ugdymą, mokytojo profesijos prestižo trūkumą, pedagogų profesionalumo klausimą, netinkamą atmosferą bei socialinę aplinką mokyklose.