G. Paluckas. Lenkų klausimu

 (202)
Jei tarpukariu būtume sutarę su lenkais, galbūt šansai išsaugoti nepriklausomybę būtų buvę didesni.
Gintautas Paluckas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Tuo „galbūt“ mes tuomet taip ir nepasinaudojome, nes santykiai su Lenkija ir lenkų tautine mažuma Lietuvoje buvo matomi ir suprantami tik per atplėšto Vilniaus prizmę. Tačiau tas „atplėšto Vilniaus“ vaizdinys mus persekioja ir šiandien.

Esame šventai įsitikinę, kad iki 1920 m. Vilnius buvo lietuviškas (etnine prasme). Todėl širdyse tebesinešiojame istorinį pyktį dėl lenkų įvykdytos Vilniaus polonizacijos, kurios „likučius“ – dabartinius Vilniaus lenkus – matome ir šiandien. Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad iš daugiau kaip 470 tūkstančių to meto Vilniaus gyventojų, etninių lietuvių skaičius tesudarė apie 7 tūkstančius. Ir tik vėliau sekęs antrasis pasaulinis karas bei sovietų okupacija Vilnių rusino ir lietuvino.

Tuo tarpu tarpukario Lietuvos su centru Kaune kūrimosi procese lietuviškasis etnocentrizmas buvo labai ryškus. Lenkiškos mokyklos nefinansuojamos ir uždaromos, lenkų tautybės nurodymas asmens dokumentuose varžomas, vykdyta radikali žemės reforma, stipriai palietusi lenkų dvarininkus ir elitą. Paprastai tariant, siekta lenkus sulietuvinti ir asimiliuoti.

Sakysite, tai buvo tada... Šiandien mes jau kita tauta, kita valstybė. Su tuo aš tikrai nesiginčysiu. Tačiau akivaizdu, kad senų „įpročių“ taip lengvai neatsikratysi. Kuo skiriasi mūsų bukas, jokiais tvirtais argumentais nepaaiškinamas, užsispyrimas neleisti lenkams rašyti pavardžių savo gimtąja kalba nuo tarpukario Lietuvos pastangų lietuvinti lenkus draudžiant nurodyti savo tikrąją tautybę asmens dokumentuose? Sakyčiau, nelabai kuo.

O kuo skiriasi sistemingas lenkiškų mokyklų uždarinėjimas tada, nuo šių dienų mokyklų tinklo „optimizavimo“ pastangų Vilniuje? Tuomet nacionalizmas buvo atviresnis ir A.Smetonos režimo skatinamas. Šiandien mes formaliai atmetame nacionalizmo savo veiksmuose apraiškas ir remiamės finansiniais-ūkiniais argumentais. Tačiau rezultatas juk tas pats – kartu su pertvarkomomis mokyklomis nyksta etninė kultūrinė Vilniaus lenkų aplinka. Ši tylioji asimiliacija kelia pagrįstą lenkų pasipriešinimą.

Šis priešinimasis etninės daugumos, mūsų, t.y. lietuvių, sąmonėje iš naujo žadina atplėšto ir sulenkinto Vilniaus vaizdinius ir veda prie etninio susipriešinimo ir Vilniaus poliarizacijos tautiniu pagrindu. Ar tikrai šių dienų geopolitiniame kontekste mums šito reikia?

Akivaizdu, kad vis dar yra žmonių bei politikų, kuriems sunku suvokti stipresnės daugumos moralinę pareigą gerbti ir užtikrinti silpnesnės bendrijos tautinės tapatybės išsaugojimo poreikius. Tačiau toks suvokimas privalo atsirasti, nes jis yra būtina sąlyga mūsų sugyvenimui. 

Nuoširdžiai tikiuosi, kad beveik 100 metų yra pakankamas laiko tarpas suprasti savo klydimus ir šiandien jų nebekartoti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

G. Abaravičius. Apie gyvulių ūkį Trakuose ir ne tik (atsakymas V. Kernagiui) (54)

Jau keliose žiniasklaidos priemonėse, tarp jų ir DELFI, susilaukęs itin rūsčių Seimo nario Vytauto Kernagio priekaištų, norėčiau pateikti savo poziciją ir kai kuriuos faktus, kurių jis – nuoširdžiai tikiuosi – nežino. Manau, tai svarbu visiems piliečiams, kuriems rūpi ne tik Trakų kultūrinio kraštovaizdžio likimas, bet ir demokratijos kokybė Lietuvoje, nes galime ne tik prarasti Trakus, kaip valstybės saugomą kultūros paveldo vietovę, bet ir dar labiau įtvirtinti gyvulių ūkio tradicijas, kai vieni piliečiai – turiu omenyje dalį verslo ir politikos elitui priskiriamų žmonių – yra lygesni už kitus.

M. Zakarka. Kodėl nereikia 2 proc. skirti mokyklai ar ligoninei? (14)

Kartu su Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) kvietimu deklaruoti pajamas, startavo ir dar vienas procesas – lenktynės tarp nevyriausybinių organizacijų ir valstybinių institucijų, kam atiteks piliečių paskiriama 2% parama. Būtent šis mėnesis yra galimybė paskirti 2% gyventojų pajamų mokesčio (GPM) įstaigoms, turinčioms teisę ją gauti.

A. Markevičius. Ką galėtų padaryti ir nepadaro liberalai? (16)

„Sunkus šimtadienis“ – viešai įvertino Liberalų sąjūdžio pirmininkas, sostinės meras vyriausybės šimto dienų darbus.

A. Guoga. Kada būsime turtingi? (65)

Kaip undinės jūrose vilioja jūreivius, taip kiekvienas, ar tai jaunas verslas, ar pati valstybė nuolat dairosi rimtesnio investuotojo. Tik kažin ar vien gražių dainų Baltijos pakrantėse pakaks, kad į savo vandenis pritrauktume didžiuosius pasaulinio verslo banginius.

A. Skaistys. Korupcija ir kolaboravimas – dvi vienos ydos pusės (61)

Kaip žinome, su korupcijos reiškiniu bandoma kovoti visais lygiais: tarptautiniu, nacionaliniu, nevyriausybiniu, žinybiniu... O kaip su kolaboravimu? Vienareikšmio atsakymo nėra. Akivaizdu, kad abu šie reiškiniai – vieno, valstybingumą ardančio, medžio šakos. Ne veltui jie uždrausti baudžiamuoju įstatymu. Jei sakysite, kad tai visiškai skirtingi dalykai, tai iš pirmo žvilgsnio pozicijų būsite teisūs.