Urėdijų reformos tikslas, kurį nuo pat pradžių aiškiai deklaruoja Vyriausybė, uždirbti daugiau pinigų. Efektyvumas, racionalumas ir įvairūs kiti reformą aukštinantys epitetai tėra to paties tikslo – uždirbti daugiau pinigų iš Lietuvos miškų – variacijos.
Tiesą sakant, čia ir glūdi mūsų nesutarimo priežastys. Vyriausybė siūlo pelną didinti mažinant sąnaudas, tai yra pirmiausia, darbuotojų skaičių. Kiek tų darbuotojų mažėtų dabar jau niekas negali pasakyti, nes jis kinta priklausomai nuo to, kokiems klausytojams reforma yra pristatoma. Vienose prezentacijose tas skaičius yra 1500, kitose 400. Tačiau faktas yra tas, jog urėdijose dirbančių žmonių stipriai mažėtų.
Dar vienas pelno didinimo rezervas – didesnė medienos pardavimo kaina. Didesnės kainos siekiama centralizuojant medienos pardavimą per vieną elektroninį aukcioną. Tik priminsiu, jog šiandien medieną pardavinėja pačios urėdijos per jų pačių administruojamus elektroninius aukcionus. Tuose aukcionuose dalyvauja apie 800 mažų ir vidutinio dydžio įmonių. Absoliuti jų dauguma įsigytą medieną perdirba tose vietose, kur ji buvo nupjauta ir nupirkta. Dar apie 200 smulkių įmonių vykdo miško kirtimo, ruošos darbus urėdijose.
Pelno siekis yra geras dalykas, tačiau čia svarbu atkreipti dėmesį į šios centralizacijos šalutinį poveikį.
Atliktos nepriklausomos ekspertizės tiesiai šviesiai sako – mažės smulkaus ir vidutinio verslo konkurencingumas regionuose. Paprastai tariant, jei medienos pardavimai bus vykdomi per vieną centrinį elektroninį aukcioną, jame dėl lėšų poreikio didelės apimties pirkimams galės dalyvauti tik stambios įmonės. Palyginimui, po medienos pardavimų centralizavimo Latvijoje aukcionuose dalyvauja 25-30 įmonių.
Kitas aspektas – urėdijoms netekus ūkinio savarankiškumo (juridinio statuso) miško ruošos, kirtimo darbų pirkimus vykdys centrinė įmonė, kuri, neabejotinai, skelbdama konkursus rinksis stambesnes įmones galinčias aptarnauti didesnes teritorijas mažesniu įkainiu.
Sudėjus galimus centralizacijos šalutinius poveikius akivaizdu, jog su sunkumais susidurs beveik 1000 šioje srityje dirbančių smulkių ir vidutinių įmonių. O sunkumai šiuo atveju reiškia ne ką kita kaip atleidimus ir, apskritai, darbo vietų mažėjimą regionuose.
Mes siūlome kitą, nuosaikesnį, tačiau neigiamo šalutinio rinkos poveikio regionams neturintį kelią. Urėdijas reikia stambinti tam, kad turima miško technika būtų išnaudojama efektyviai. Darbo užmokestis už tą patį darbą, tos pačios kategorijos specialistams urėdijose taip pat turi būti panašus, o tam reikia nepelningas urėdijas (mažą kertamo miško plotą turinčias) sujungti su stipriomis. Taip pat siūlome palikti urėdijoms ekonominį savarankiškumą ir užtikrinti, jog smulkus ir vidutinis verslas regionuose bus pajėgus kirsti, įsigyti, perdirbti medieną ir išlaikyti darbo vietas.
Dar didesnis pelnas yra gerai, tačiau kur dėsim tą pelną, kai netekę darbo žmonės išvyks į „londonus“, o regionai merdės?
Todėl šiuo atveju mes kalbame apie darbo vietų išsaugojimą, apie regioninę politiką, o ne tik apie didesnį pelną generuojančią įmonės veiklą.