Pasirodo, Lietuvoje apie 4,2 tūkst. kaimų nebeturi nė vieno gyventojo. Graudžiausia, kad kai kurie jų net nebeišliks istorijoje, nes Vyriausybė paprasčiausiai juos teisiškai panaikina. Jų teritorijos priskiriamos kitiems kaimams, o pavadinimai galbūt išliks tik kai kurių žmonių atmintyje.
Oficiali statistika teigia, kad Lietuvos gyventojų skaičius jau nebesiekia nė 3 mln., tačiau labiausiai tuštėja ir net nyksta kaimai. 1959 m. Lietuva turėjo 25,3 tūkst. kaimų, o 2011 m. - jau tik 16,8 tūkst. Negana to, kaip minėta, 4,2 tūkst. kaimų nebeliko nė vieno gyventojo. 1959 m. kaimuose gyveno 1,671 mln. žmonių, 2011 m. - 1,012 mln., dabar neliko nė milijono. O nė viena Vyriausybė net neturėjo jokios kaimų išsaugojimo programos. Panašu, kad neturi ir ši. Ir žmonės iš kaimų emigruoja ne tik į užsienį, bet ir keliasi į miestelius bei miestus.
Prieš Seimo rinkimus dabartiniai valdantieji labai gražiai kalbėjo apie kaimo ateitį. Netgi buvo žadama, kad bus atkurtas kultūros įstaigų tinklas, nebebus uždarinėjamos mokyklos ir t.t.
Tačiau viskas daroma atvirkščiai. Vis tik reikia pripažinti, kad kaimui labiausiai trūksta darbo. Negi politikai nesuvokia, kad verslą reikia vilioti į provinciją, jog ji galutinai nesunyktų? Verslą, steigiančią gamybos ar paslaugų įmones provincijoje, galima, pavyzdžiui, atleisti nuo kai kurių mokesčių. Baisu, kad biudžetas neteks dalies pajamų? Tačiau biudžetas sutaupys, nes reikės mokėti mažiau pašalpų, o ir įdarbintieji tą patį biudžetą papildytų.
Dabar kaimui plačiąja šio žodžio prasme valdantieji ketina smogti paskutinį, jau mirtiną smūgį. Turiu mintyje taip vadinamą kovą su alkoholio vartojimu. Taip, toks karas reikalingas, tačiau kariauti reikia ne tokiais ginklais, kokiais ketinama kariauti.
Pats baisiausias politikų ketinimas - leisti svaigalais prekiauti tik specializuotose parduotuvėse, o jas steigti būtų galima tik vietovėje, turinčioje ne mažiau kaip 10 tūkst. gyventojų. Baisu įvairiomis prasmėmis. Kas geria, gers ir be specializuotų parduotuvių - naminę degtinę, pilstuką ir kitokį šlamštą, atsiras įvairių nelegalių „taškų" ir taip toliau. Tik biudžetas praras pajamas.
Tačiau didžiausias pavojus yra tas, kad verslui kaimuose ir gyvenvietėse nebeapsimokės laikyti parduotuvių, kurių didelę pajamų dalį sudaro pajamos iš prekybos alkoholiu. Kai net duonos ar dešros pirkti reikės važiuoti keliolika kilometrų iki didesnio miesto ar miestelio, kaip manote, ar tai neprisidės prie dar didesnio kaimo nykimo?
Beje, prieš kelis mėnesius teko skaityti buvusio Statistikos departamento vadovo Petro Gedimino Adlio interviu. Į atmintį giliai įsirėžė jo pateikti faktai, kad Utenos apskrityje yra beveik 1030 kaimų, nebeturinčių nė vieno nuolatinio gyventojo, kitose apskrityse tokių kaimų yra po 500-700.
Belieka tikėtis, kad jau greitai Vyriausybės darbotvarkėse išvysime ne klausimus apie kaimų naikinimą, o apie jų gaivinimą.