Deja, tenka apgailestauti, kad proga liko neišnaudota. Premjeras Algirdas Butkevičius net nedrįso pristatyti bei padiskutuoti dėl šios ataskaitos su TS-LKD frakcijos nariais.
Pritariu vyriausybės nuomonei, kad užbaigtas suskystintų dujų terminalas bei įvestas euras yra svarbiausi įgyvendinti darbai praeitais metais. Nesinori priminti, tačiau šie strateginiai darbai buvo pradėti dar Andriui Kubiliui vadovaujant vyriausybei.
Vyriausybės ataskaitoje trūksta požiūrio į realias, Lietuvą kamuojančias problemas ir nuoširdžiai savikritiško žvilgsnio. Panašu, kad vyriausybė daugiausia savo veiklą apibūdina žodžiais „gerėjo, skatino ir augo". Bet susidaro įspūdis, kad vyriausybė yra tik pasyvus Lietuvoje vykstančių procesų stebėtojas. Ataskaitoje nėra įvardijami pagrindiniai uždaviniai, kuriuos vyriausybė sprendžia, todėl atrodo, kad visa veikla yra tiesiog atskirų veiksmų seka, kurių naudą ar reikalingumą apskritai būtų sunku paaiškinti.
Paprasčiausias būdas, padedantis atskleisti realią padėtį, yra ne tik neieškoti sau naudingų rodiklių, kurių, beje, nėra taip daug, o palyginti Lietuvos situaciją su kaimynais ar valstybėmis regione. Ir štai iš čia galima pamatyti objektyviausią vaizdą.
Pirmiausia, ko lauktume ir ką darytume kitaip. Pateikdami ataskaitą įvardintume, kokie uždaviniai buvo iškelti vyriausybei bei atskleistume, kaip pavyko juos pasiekti. Iš šios ataskaitos, deja, tai visiškai neaišku. Dėl neegzistuojančios lyderystės akivaizdu, kad darbotvarkę nustato ne politikai Seime ar vyriausybėje, o valstybės tarnautojai, kurie tiesiog įgyvendina iš eilės einančius ar seniai ruoštus projektus.
O ryškiausios problemos išties akivaizdžios: pirmiausia, tai lėtėjantis ekonomikos augimas, mažėjantis eksporto srautas bei stojančios investicijos. Pasidžiaugti galima, kad dar nesustojome visiškai, tačiau, ką dėl to darome?
Ar vyriausybė yra pajėgi tęsti dešiniųjų pradėtą investicijų medžioklę, stiprinti valstybinių įmonių priežiūra bei gerinti verslo aplinką? Pavyzdžiui, Švedijos investicijomis Lietuvoje smulkaus ir vidutinio verslo įmonių įkuriama beveik aštuonis kartus mažiau negu Estijoje. Pagrindinės priežastys - taip vadinamas „red tape" arba biurokratiniai apribojimai bei dažniausiai dėl jų kylanti korupcija.
Eksporto mažėjimas, aišku, yra sąlygotas sankcijų prieš Rusiją, tačiau ar vyriausybė galėtų nuoširdžiai pripažinti, kas yra daroma, kad būtų atrastos naujos rinkos? Ir kiek resursų yra skiriama Ūkio ministerijai, kuri turi tuo užsiimti? Ir galų gale ar pavyko pasiekti kokių nors rezultatų?
Lietuvoje į suaugusiųjų perkvalifikavimą investuojama tik pusė to, ką vidutiniškai investuoja ES valstybės. Kitaip tariant, Lietuvoje profesiją pakeisti žmogui, kuriam yra keturiasdešimt ir daugiau metų yra praktiškai nebeįmanoma. Jam lieka tik vienas kelias - valstybės mokamos pašalpos.
Gal tai ir yra taip reklamuotas rūpinimasis žmogumi. Aš manau, kad turi būti aiškiai kalbama apie tai, kas turi būti padaryta, kad žmogus gebėtų pakeisti profesiją, jeigu jo turima nebėra paklausi. O juk kartais nereikia net keisti profesijos, pakaktų darbo ieškoti kitoje savivaldybėje. Reikia realių sprendimų, kurių dėka žmonės galėtų rasti darbo. Tai ne tik sumažintų krūvį biudžetui, bet ir, tikėtina, mažintų emigraciją. Galų gale pažadai „kurti darbo vietas” bei „stabdyti emigraciją” įgautų realų pagrindą.
Kita sritis, reikalaujanti sprendimų ir aiškios lyderystės - tai švietimas. Suomija, kuri pagal paskutinius rezultatus nebėra pirmoje vietoje pagal skaitymo, matematikos ir mokslo gebėjimus, planuoja radikalią švietimo reformą. Lietuvos, kuri yra priešpaskutinėje vietoje pagal jaunuolių skaitymo supratimą, vyriausybė ne tik kad nekelia sau jokių reikšmingų tikslų švietimo srityje, bet ir ilgą laiką apskritai neranda ministro, galinčio atlikti šį darbą. Ir pagalvokime, kokią žinią siunčiame galimiems investuotojams: kur pasirinkti steigti įmonę - ar šalyje, kurioje jaunimas turi problemų su teksto suvokimu, ar kaimyninėje, kurioje visi mokslo rezultatai kur kas geresni.
Savižudybių epidemija Lietuvoje nesibaigia, o vis dar vieninteliai, kurie tuo rūpinasi, yra nevyriausybinių organizacijų entuziastai. Prieš keletą savaičių nevyriausybininkų pristatytas alternatyvus psichinės sveikatos planas vyriausybės dėmesio sulaukė nebent pasidžiaugiant, kad išvis skelbiamas. Tačiau kokių veiksmų vyriausybė ėmėsi, kad problemos būtų imtos spręsti, kad vaikai ir suaugę sulauktų jiems reikalingos pagalbos?
Tad tenka konstatuoti, kad 2014-ieji buvo dar vieni metai, kuriuos galiu apibūdinti kaip „neišnaudotų progų ir prarastų galimybių metais”. O nesant valstybės lyderystės ir tinkamos atsakomybės, galime sulaukti ir labai liūdnų pasekmių. Per prarastuosius metus galėjome išties daug nuveikti ir su nuoširdžiu pasididžiavimu skaičiuoti teigiamus rezultatus. Deja, dabar belieka tik kūrybiškai ieškoti vyriausybei naudingų neva augančių, o gal tik ateityje augsiančių skaičių, kad pridengtume egzistuojantį idėjų ir lyderystės badą.