Tačiau mes vis tiek esame nepatenkinti ir net galvojame, jog nuo pastarųjų atsiliekame. O todėl ir atsiliekame, kad taip galvojame. Nors skirtumas tarp mūsų ir pragmatiškųjų kaimynų tik vienas - jie tuščiai neeikvoja jėgų ir resursų beprasmiškai politinių ambicijų kovai.
Konceptuali mūsų visų reformų problema - mes pradedam ne nuo susitarimų, aptarimų, kaip tai dažniausiai vyksta, pavyzdžiui, skandinavų šalyse, o nuo konfrontacijos. Konfrontacija ir baigiame. Ir net jei per jėgą viena ar kita reforma pavyksta, tai po rinkimų kita dauguma laiko garbe tokią reformą kuo greičiau panaikinti ar bent jau prisiimti nuopelnus. Ypač tuo pasižymi mūsų konservatoriai. Ir ne tik.
Jau dabar dar neužbaigtam svarstyti socialiniam modeliui - svarbiausiai šiuo metu mūsų kraštui reformai - grasina visi populistai, kurie tik netingi. Pakeisim, sustabdysim, atidėsim. Ir jie nejuokauja - pataisos socialiniam modeliui atidėti jau registruojamos, nė nesusimąstant apie pasekmes.
Konservatoriai, pavyzdžiui, itin mėgsta naudoti terminą „proveržis", kuris, preciziškai vertinant, reiškia ne susitarimus, o priešingai - kažkokius veiksmus prieš visų kitų valią ar lūkesčius. Kitaip sakant, konservatoriai visuomet žino ko tautai reikia, o ji pati, „nesusipratėlė", nežino ir žinoti negali. Panašus jų „proveržis" buvo A. Kubiliaus Vyriausybės švietimo reforma. Tik keista, kad dabar jie patys vėl švietimo reformos reikalauja. Kam? Jų jau įvykdytai reformai?
Pasiekti konsensuso visais klausimais - neįmanoma. Tai akivaizdu. Tačiau bent jau pagrindiniais, strateginiais būtina. Priešingu atveju, mes darysim, anot žinomo pasakymo, žingsnį į priekį, du atgal. Arba iš tiesų trypčiosim vietoje. Šalies mokslininkų sukurtas, įvertinus ypač skandinavų patirtį, socialinis modelis, kurį pateikė Seimui po ilgų derinimų su socialiniais partneriais A. Butkevičiaus Vyriausybė, yra šviežiausias pavyzdys.
Ne ką geriau tvarkomės ir kitose strateginėse srityse. Pavyzdžiui, energetikoje. Dar 2007 m. Seimas pritarė tuometinės mažumos Vyriausybės pateiktai energetikos strategijai, pagal ją buvo pasiūlyti suskystintų dujų ir savos atominės elektrinės statybos projektai. Jiems Seimas taip pat pritarė, nepaisant to, kad tuometė Vyriausybė, pabrėžiu, daugumos neturėjo.
Atrodė, kad yra šioks toks konsensusas. Tačiau sugrįžę į valdžią konservatoriai su liberalai entuziastingai viską sugriovė ir pradėjo iš naujo. Rezultatas - atominės neturim, galimi tokio projekto partneriai latviai, estai ir lenkai išsilakstė, užtat kaimynai baltarusiai Vilniaus pašonėje Astravo AE stato.
SGD terminalą galų gale pastatėm, bet brangesnį, nei galėjom ir tik todėl, kad socialdemokratai nesielgė kaip konservatoriai prieš tai ir jų, kad ir gerokai brangesnio, negriovė. Ne tik pradėto negriovė, bet iš esmės jį ir pastatė, nes geriau nei konservatoriai suprato, jog su strateginiais valstybės tikslais žaisti politinių žaidimų nevalia.
Dabar konservatoriai veidmainiškai piktinasi Lietuvos sostinės pašonėje statoma Astravo AE ir net mėgina išnaudoti šią situaciją rinkimų kampanijoje, tačiau statybų sustabdyti, deja, greičiausiai nepavyks. Nes įtikinti net ir Europos Komisiją, šalis - nares, jog baltarusiai savo teritorijoje stato atominę elektrinę tik tam, kad lietuvius apnuodytų radiacija, vargu, ar įmanoma. Jų, konservatorių, piktinimasis būtų daug nuoširdesnis, jei jie nors kartą, o ypač šiuo atveju, pripažintų klydę, pripažintų, jog jų Vyriausybės griovėjiška politika ir sudarė sąlygas statyti mūsų pasienyje AE.
Strateginėms reformoms, ne „proveržiams" (visiškai propagandinis ir nieko nereiškiantis terminas) konsensusas būtinas tik todėl, kad paprastai jos užtrunka ne vieną Vyriausybės, Seimo ir Prezidento kadenciją. Jis būtinas, kad nežingsniuotume „žingsniu pirmyn, dviem atgal".
Kad neeikvotume veltui jėgų, resursų, tuo sukeldami ir visuomenės nepasitenkinimą, o ir dar paskatas emigruoti, konsensusas, gebėjimas tartis ir susitarti tiesiog neišvengiamas. Priešingu atveju, mūsų reformų kaštai tik didės, kaip ir atsitiko su terminalu, atomine elektrine, o dabar, panašu, gali atsitikti ir su socialiniu modeliu. Juk pastaruoju metu padidėjusios tiesioginės užsienio investicijos ir yra rezultatas dar tik numatomo socialinio modelio ir darbo santykių reformos, kas būtina investuotojams, taip pat dirbantiesiems.
Tai ar reikia čia tiek daug laužyti iečių? Ir kam? Kad netikrų politinių balų dėka vėl pabranginti reformos kaštus, o problema ir vėl liks ten pat? Kad vėl visi rimtais veidais piktintumės ir aiškintumės, kodėl investicijos keliauja į kaimyninę Latviją ar Estiją? Ar tik todėl, kad tai neatitinka konservatorių rinkiminės retorikos, svaičiojimų apie kažkokią „stagnaciją", esą dabartinė Vyriausybė nedaro reformų, o jie tai jau padarys?
Jei tik tiek, o labai panašu, kad tik tiek, tuomet mūsų reformų kaštai per dideli. Ir ne tik politiniai.