Šiame kontekste, gal ne perkūnas iš giedro dangaus, bet vis tik Baltijos tyrimai parodė, jog, palyginus 2015 ir 2016 metų rugpjūčio mėnesius, sumažėjo žmonių, neigiamai vertinančių šalies ekonominę padėtį. Arba, kitaip sakant, penkiais procentais padaugėjo optimistų.
Tuo gal galima būtų ir pasidžiaugti, tačiau „budrūs" mūsų ekonomikos ekspertai, šiuo atveju N. Mačiulis, R. Vainienė, tuoj pat visus apipylė šaltu dušu. Džiaugtis jie pagrindo ne tik nemato, bet ta proga dar ir įžvelgia vis daugiau „nerimą keliančių ženklų" ekonomikoje.
O kad jau kada nors bus krizė, tai jie nė kiek dėl to neabejoja... Tiesą sakant, kapitalizmas arba rinkos ekonomika vystosi cikliškai ir kokia nors krizė periodiškai ateina. Todėl kada nors gresiančios naujos „krizės" prognozės nėra didelio ekspertinio išmanymo požymis.
Krizių prognozavimas visuomet yra nepralošiamas biznis, nes jos dėl minėto rinkos ekonomikos cikliškumo kada nors ateina. O jei neateina, tai visi lengviau atsikvepia ir „prognozes" pamiršta.
Beje, paskutiniąją, 2008-jų sukėlė, kaip paaiškėjo, nesąžiningi bankininkai, tačiau bankų ekspertai vis tiek tuomet nuolat kaltino politikus. Esą nebuvo rezervų, nors kodėl privačių bankų švaistūnams turėtų būti aukojami valstybės rezervai?
Šioje istorijoje įdomesnis yra kitas klausimas. Kodėl mūsų minimi ekspertai (visi beveik išimtinai dešiniųjų pažiūrų) suskumba su pesimistinėmis ekonomikos prognozėmis arba su kokių nors šiek optimistiškesnių šalies vystymosi parametrų neigimu, būtent prieš rinkimus? Ar tik todėl, kad kairieji valdžioje? O dar ir socialdemokratai po keturių metų valdžioje tebepirmauja apklausose, nepaisant kone visuotinių pastangų juos kaip nors sukompromituoti.
Kažkiek gali pateisinti dar vieną nuolatinį „krizių pranašą" liberalą K. Glavecką, kuris, tiesiog todėl, kad rinkimų kampanijos dalyvis, o ypač jei yra opozicijoje, kaskart prognozuoja krizę. Bet gi ekspertai, regis, rinkimuose nedalyvauja? Ir kaip ekspertai, turėtų būti bent jau politiškai neutralūs. O gal vis tik dalyvauja?
Nes jų gerokai neproporcingas įvykiui (viso labo penki nuošimčiai optimizmo daugiau per metus) kritiškumas stebina. Aišku, ekspertai privalo būti kritiškais, tačiau ir nematyti pozityvių tendencijų šalies ekonomikoje, net ir prie kairiųjų valdžios, tikrai nėra ekspertinio objektyvumo požymis.
Prie jau minėto K. Glavecko niūrių prognozių su visu propagandiniu įkarščiu prisidėjo ir ekspertas N. Mačiulis, pareiškęs, kad „šiuo metu Lietuva, galima sakyti, yra stagnacijoje, 2-3 proc. ekonomikos augimas yra nepatenkinamas". Lietuva stagnacijoje?
Kažkur jau girdėta? Opozicijoje atsidūrę konservatoriai ir jų koalicijos partneriai liberalai žodį „stagnacija" vartoja nuo pat šio Seimo kadencijos pradžios, kai dar ir nebuvo aišku, kaip naujoji Vyriausybė ir valdančioji dauguma dirbs.
Kitaip sakant visi kiti iš anksto siejami tik su „stagnacija", o jau konservatoriai su liberalais tik su reformomis, modernumu ir pažanga. Nors per visą 2008-2012 m. savo valdžios kadenciją to nepatvirtino ir apart konstituciškai neteisėto išlaidų karpymo bei brangaus skolinimosi, „naktinės" mokesčių reformos nieko pažangaus nesugalvojo.
Beje, nepadarė nei vienos kiek svarbesnės Lietuvai reformos: nesiryžo įvesti euro, taip pat imtis, pavyzdžiui, lankstesnio socialinio modelio, kaip tai padarė jų nuolat pavyzdžiu teikiami estai. Būtent 2009-2012 metais, pasinaudodami krize ir jau tik todėl įgijo konkurencinį pranašumą. Lankstesnių darbo santykių įdiegimas leido estams aplenkti mus atlyginimų augimu, tapti patrauklesne aštrioje Baltijos valstybių konkurencinėje kovoje dėl užsienio investicijų.
Keista, kad šiuo atveju ekspertai nepastebi „nerimą keliančių ženklų" ir nesipiktina, kaip ir nuolat naudojama dešiniųjų, ypač konservatorių, kairiąja retorika. Bei jų požiūriu į dabartinės Vyriausybės pasiūlytą ir šalies mokslininkų paruoštą socialinį modelį. Teisybės dėlei tenka pripažinti, kad bent jau konservatorių sąjungininkai liberalai šiuo atveju buvo nuoseklesni. Tuo tarpu patys konservatoriai socialinio modelio priėmimą iš esmės bandė blokuoti, naudodami net kairesnę retoriką nei patys kairieji.
Bet grįžkime prie N. Mačiulio ir R. Vainienės komentaro apie nelauktai (ypač jiems, ekspertams) padidėjusį lietuvių optimizmą ir lūkesčius ekonomikos aspektu. Priminsiu, viso labo penkiais nuošimčiais, tačiau ir tai taip sujaudino ekspertus, jog jie puolė aiškinti, esą šito nepakanka, jog tai, ginkdie, ne kairiųjų valdžios nuopelnas ir pan.
Kodėl jie visa tai daro? Tikslas, ko gero, vienas. Mat, bet kokį, kad ir nedidelį žmonių optimizmo kilstelėjimą, kaip besuktum, tenka sieti su valdančiąja dauguma ir dabartine Vyriausybe. Be to ši informacija pasirodė praktiškai jau rinkimų kampanijos metu. O kad valdant kairiesiems gali įvykti kas nors pozityvaus ekonomikoje, laisvarinkininkams ir bankų ekspertams patikėti ne tik neįmanoma. Tai paprasčiausiai prieštarauja visoms jų prognozėms ir argumentams.
Pesimistinėmis prognozėmis jie neapsiriboja ir gana lengvabūdiškai pereina prie apokaliptinių. Krizė tikrai bus, o jau „šalies biudžetas ir Sodra tam tikrai nepasiruošę" kategoriškai teigia R. Vainienė. Suprask, jog bet kokie valdžios žingsniai, siekiant pagerinti žmonių padėtį yra netoleruotini.
O atlyginimai auga greičiau nei darbo našumas - gana nuvalkiotas ekspertų teiginys - tik tam, kad kaip nors pagrįsti jų nuolatinį „susirūpinimą" neva pernelyg greitai augančiais atlyginimais. Kurie iš tiesų buvo ir tebėra per maži už tą patį darbą visoje ES ir tai yra viena pagrindinių lietuvių emigracijos priežasčių.
Suprantama, jog ekonomistų, ekspertų reikalas yra analizuoti šalies, Europos Sąjungos, pasaulio ekonomikos tendencijas bei iššūkius. Tačiau rinkimų kampanijos metu derėtų išlaikyti bent kiek solidesnį ekspertinį stilių ir nesijungti tiesiogiai į rinkimų debatus kieno nors pusėje. Tokiu politiniu angažuotumu jie patys sau daro žalą - menkina savo ekspertinį objektyvumą ir patikimumą. Neproporcingas susijaudinimas dėl penkiais nuošimčiais padidėjusio lietuvių optimizmo, deja, tai tik patvirtina.