Pirmiausia, matyt, todėl, kad tokiu būdu konservatoriai bando glaistyti užsitęsusią lyderystės stagnaciją savo partijoje. Daugiau nei penkiolika metų šioje partijoje nevyksta lyderių kaita, panašiai kaip „Tvarkos ir teisingumo“ bei Darbo, tačiau šios partijos nuo pat pradžių ir buvo kuriamos vienam lyderiui.
Konservatorių lyderių krizę ypač paryškino pastarieji šios partijos lyderio rinkimai, kuomet jų vos nelaimėjo buvęs pirmasis šios partijos pirmininkas V. Landsbergis... Kitaip sakant, partija ne tik neišaugino naujų lyderių, taip pat ir galinčių varžytis prezidento rinkimuose, bet vos nesugrįžo prie senojo... Nors, tiesą sakant, nelabai aišku, bent jau pagal realią įtaką, kas ir yra tas tikrasis konservatorių lyderis lig šiol.
Gal dėl to ekspremjeras A. Kubilius taip mėgsta eksplotuoti "stagnacijos" sąvoką visų kitų atžvilgiu, kad pridengtų realią ir tikrąją stagnaciją savo partijoje?
Antra, konservatoriai, beje, ir liberalai, nesugebėdami iškelti kandidatų į prezidento rinkimus, mėgina tokiu būdu prisišlieti prie valdžios, tikėdamiesi, jog D. Grybauskaitė, jei būtų perrinkta, ir toliau vykdytų akivaizdžiai dešiniąją politiką. Be to, trukdytų tokiu būdu dabartinei koalicijai vykdyti savo programą, o gal net ir ir formuoti tą pačią Vyriausybę po prezidento rinkimų. O kažkokie išorės "priešai", apie ką dabar kalba dešinieji ir kurie vėl dabar kažkodėl prieš rinkimus suskato grasinti Lietuvai, čia niekuo dėti.
Partijoms, kurios, nedalyvaudamos realiai Prezidento rinkimuose, atsiduria tokioj apgailėtinoj politinėj pozicijoje, iš esmės nieko kita ir nelieka - imituoti savo dalyvavimą, teikti neprašomą paramą ir, kaip jau jiems įprasta, gąsdinti išorės ir vidaus "priešais".
Tačiau daug iškalbingesnis šiuo atveju konservatorių propagandinis radikalumas, mėginant užbėgti už akių bet kokiai jų remiamos kandidatės, kuri, kaip jau minėta, bent oficialiai to rėmimo nenori, kritikai.
Tiesą sakant, čia irgi nieko labai naujo - jų retorika yra beveik tokia pati, kaip buvo prieš keliolika metų, kai visi, kas nors kažkiek kritikuodavo V. Landsbergį, būdavo apšaukiami sovietiniais, dirbančiais Maskvai ar Tėvynės "išdavikais"... Tenka priminti, kad šie jų gąsdinimai istoriškai visiškai nepasitvirtino. A. Brazauskui tapus prezidentu, Lietuva ne tik nesusilpnino euroatlantinės integracijos žingsnių, kaip tuomet gąsdindavo konservatoriai, bet juos dar ir paspartino. Be to, kas ypač buvo svarbu ir ko gal būt trūksta mūsų kelią mėginančioms pakartoti Rytų partnerystės šalims, parodė, jog Lietuvoje euroatlantinės integracijos požiūriu yra platus politinis konsensusas - nuo kairės iki dešinės.
O jei jau kalbėti faktais, tai būtent svetimos kariuomenės išvedimas 1993 metais, santykių su kaimynais, pirmiausia Lenkija, normalizavimas, sutarčių pasirašymas su visomis kaimynėmis ir buvo kertiniai būsimos euroatlantinės integracijos pagrindai. Vėliau pareiškimas į NATO, ES, visų pagrindinių šalies politinių partijų konsensusas dėl euroatlantinės integracijos - buvo tie esminiai prezidento A. Brazausko žingsniai, visiškai paneigę tuometinę opozicinių konservatorių propagandos kryptį. Dar daugiau, jau būdamas premjeru, A. Brazauskas sėkmingai užbaigė integraciją į ES ir NATO, ko dešimtąsias metines žymėsime šiemet.
Kodėl staiga konservatoriai traukia naftalininę visuomenės supriešinimo, įvairių fobijų su Rusija, dabar dar ir su Lenkija, kortą? Tik todėl, kad jų bei liberalų neprašoma parama būtų bent kiek pateisinama jų pačių rinkėjams. Kad sukūrus "priešų apsupties" rinkiminę atmosferą, nereikėtų diskutuoti apie esmines valstybės problemas - socialines, ekonomines, energetines, užsienio politikos ir kitas. Iš čia, matyt, ta keistoka "meilė per prievartą" ir su tuo susiję ne mažiau keisti šalies politikos reiškiniai. Teisybės dėlei, dar nežinia, kaip teigia politologai, ar ši dešiniųjų parama yra naudinga pačiai jų remiamai kandidatei.