Anekdotinė liaudies kūryba sako, kad tikras vyras niekada neprisipažins neišmanėliu trijose srityse – sekse, sporte ir užsienio politikoje. Viešumoje girdime tokius pasisakymus: yra kažkokie Lietuvos interesai, Lietuva yra maža šalis ir jai reikia įtikti pasaulio galingiesiems, reikia rūpintis „savais“ žmonėmis, manyti, jog užsienio politikoje svarbiausia būti „pragmatiku“, t.y. gauti lengvai apskaičiuojamą naudą.
Egidijus Vareikis
© DELFI / Valdas Kopūstas

Atsižvelgiant į šiuos pasisakymus kyla mintis, jog mūsų šalyje tikrai nestinga tokių, kurie bijo prisipažinti, kad užsienio politika nėra lengvas dalykas.

Šiandien apie užsienio politiką mūsų valstybėje neretai kalba visi, kas tik netingi. Prikalbama visko, kas dažnai viso labo tik prajuokina publiką, tačiau kai jau prikalbama per daug, priverčia susimąstyti. Kai keistai prikalba labai oficialūs asmenys (o pastaraisiais metais tikrai „prikalba“), nebesupranti, ar čia juoktis, ar čia verkti. Atsižvelgiant į šiuos pastebėjimus, verta pakartoti kai kurias politikos pamokėles.

Pirma pamokėlė

Užsienio politika prasideda nuo galimybių įvertinimo. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas buvo susijęs su palankia tarptautine situacija – Šaltojo karo pabaiga, kuri turėjo išsilieti į demokratijos, rinkos ekonomikos įsigalėjimą. Įsiliejome į Vakarų pasaulį – NATO ir ES – tokį, koks jis yra, su savo klaidomis ir ligomis. Kiti pasirinkimai vargu ar butų buvę geresni, kai Rytuose klaidų ir ligų kur kas daugiau. Priešingai nei mano Lietuvos kaip mažos šalies apologetai, mes tikrai galėjome lemti tarptautinę situaciją ir lėmėme, kai to norime. Mus pripažino ir nesutrukdė stoti ten, kur įstoti siekėme.

Neišmokta pamokėlė yra savo galimybių menkinimas ir pataikavimas „didžiajam broliui“. Kai laisvės vertė pradedama matuoti kubinio metro dujų kainomis, bailiai prisidengiama „paprasto žmogaus“ interesais. Neva, tas paprastas žmogus nenori būti laisvas ir orus, jam svarbu (beveik cituoju) piniginės turinys... Kai nuoširdžiai tikėjome tuo „paprastu žmogumi“ ir vedėme jį populizmo klystkeliais, tokių klaidų (laimei, kol kas tik nusikalbėjimo) nedarydavome. Mūsų žmogaus menkystė ir valstybės savinieka naudinga tiems, kuriems ne prie širdies pati mūsų valstybė, kuri laikoma viso labo akcine bendrija.

O jei grįžtume prie galimybių, tai ne kas kitas, kaip ta, neva, „labai toli“ esanti Amerika išsaugojo mūsų šalies aneksijos nepripažinimą, o tai sudarė galimybes būti ne įkurtai valstybei, o atkurtai. Vyrauja visiškai logika neparemta nuomonė, kad globalios politikos scenarijų rašo didžiosios, galingos valstybės, o mažosios, silpnosios yra tiesiog priverstos jų klausyti. Jei taip galvojate, atsakykite sau į klausimą: kas parašė XX amžiaus pasaulio politikos scenarijų ir pagal kurios didžiosios valstybės ar jų grupės norus vystėsi tarptautiniai santykiai? Manau, lengvai atsakyti nepavyks.

Antra pamokėlė

Nėra pagrindo manyti, kad artimiausi kaimynai Europoje ir už Atlanto yra kažkaip susimokę prieš Lietuvą. Kadangi realių (labai skaudžių mums visiems) nemalonumų praeityje būta, dažnai kyla noras visus sunkiau suprantamus užsienio šalių politinius sprendimus paversti paprasčiausiu sąmokslu prieš mūsų šalį. Mes – aukos, tuomet visas savo asmenines klaidas galima nurašyti kitiems. Mes tyri, nekalti, visada pragmatiški, visada herojai, žinom pačias geriausias strategijas, tik štai mus apgauna ir okupuoja... O kiek tarp mūsų nuoširdžių sovietinių marksistinių darvinistų. Būtent marksistinis darvinizmas kalba, kad politikoje būtinai reikia muštis, neva, stipresnis būtinai turi nukariauti silpnesnįjį...

Dabar išvardykite bent penketą argumentų, kodėl šiandien amerikiečiai tūrėtų dėl mūsų sąmokslauti. Amerikiečiai visai nenori mūsų parduoti, rusai gal ir visai nenori pirkti. Kol amerikiečiai mumis tiki, Rusijai mūsų kąsnis gali įstrigti gerklėje. Kai amerikiečiai mumis nusivils, rusams nereikės nė tankų – „pragmatikai“ pasiduos, patriotai pradės rezistenciją, likusieji gyvens kaip pigiau... Bet tai jau nebus ta Lietuva.

Trečia pamokėlė

Tai bene skaudžiausias nesusipratimas, vadinamas gudria ir naudinga užsienio politika. Praktika rodo, kad kuo ji prastesnė ir seklesnė, tuo daugiau kalbų apie naudą, „daugiavektoriškumą“ ir svajones, kad pasaulio chaose mes sugebėsime visus „išdurti“ ir išsikepti skaniausią politikos pyragą. Tipiškas „rytietiškas“ mąstymas.

Baltijos šalys ne šiaip sau įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Jos sėkmingai įsikomponavo į regiono geopolitinį virsmą – perėjo iš Vidurio-Rytų Europos į Vakarų Europą ir į vakarietišką politinį mąstymą. Vidurio Europos valstybės, kurios buvo įpratusios gyventi atskirai, pašiepti kaimynus ir net jų nekęsti, turėjo parodyti daug solidarumo, kad integracija vis dėlto įvyktų. Tai ne pergudravimu, o teise ir džentelmenišku susitarimu paremta politika.

Tačiau seno mąstymo reliktų dar vis nestinga. Ir šiandien neretai mus klampina visai ne džentelmeniška vizija, kad Europos Sąjunga – tai neblogas pinigų maišas, iš kurio reikia semti kiek galima daugiau, negalvojant apie jokias politines vertybes. Pinigų yra, tačiau protinga būtų ne ciniškai juos griebti, o kurti ilgesnio laikotarpio perspektyvą. Prasčiokas eina, kur daugiau duoda, pilietis – kuria bendrajam gėriui. Tad garbės komponentas politikoje kur kas svarbesnis nei naudos.
O jei jau kalbame apie užsienio politiką, tai ją galima palyginti su kelių eismo taisyklėmis ir jų laikymųsi. Yra šalių, kurios primygtinai ragina laikytis taisyklių, yra ir tokių, kurios teigia, kad geriau susitarti kaip nors „už kampo“. Pavyzdžiui, kaip dėl sūrio, sunkvežimių ar vamzdžių. Pagunda nepaisyti kelio ženklų ir puikuotis gerais santykiais su vietine policija būdingas vietinių „kietuolių“ bruožas, tačiau tai nėra tikra ir teisinga politika, juolab jei policininkas leidžiasi įkalbamas.

Ketvirta pamokėlė

Ar galima pasirinkti kaimynus? Prisiminus ankstesnius politinius tekstus, vis neduoda ramybės klausimas, kokiu tonu bendrauti su nedemokratiškomis valstybėmis ir jų vadovais, su teroristais ar separatistais. Meilikavimo, kitaip dar vadinami pragmatinės politikos šalininkai, pasitelkia vis tą patį argumentą – „su Rusija (Baltarusija) reikia geruoju, nes nubaus“. Jau ne kartą nubaudė. Aš nuolaidose matau silpnumą. Jos provokuoja tik naujų nuolaidų reikalavimus. Belieka liūdnai prisiminti, kad Gorbačiovas Sovietų Sąjungoje atsirado todėl, kad prieš tai Amerikoje atsirado Ronaldas Reaganas, daręs kompromisus visose srityse, išskyrus moralę. Diktatoriai labiausiai bijo moralios politikos.

Diktatoriai ir cinikai labai retai būna džentelmenai. Jei pažiūrėsime, kokius rezultatus davė „dialogas“ su Kuba ar Šiaurės Korėja, ką laimėjome iš esmės globodami kai kuriuos savo kaimynus, kaip sprendžiami įšaldyti konfliktai (todėl jie ir „įšalo“), atsakymas bus vienareikšmiškas. Didelė bėda tampa nelaimingas politinis korektiškumas, diplomatijos barbarėjimas ir noras žūt būt atitempti chuliganus į džentelmenų klubą, bet kokia kaina padaryti juos strateginiais partneriais ir nepamainomų rinkų valdytojais. Geri klubų specialistai sako, kad vien frakas dar džentelmeno nesukuria. Chuliganas atima piniginę neskaičiuodamas, kiek joje pinigų. Dar trinkteli dėl visa ko.

Penkta pamokėlė

Vertybės ar prekyba? Šioje vietoje „politikos žinovai“ suklumpa bene dažniausiai, teigdami, kad tikruosius gerus santykius su kaimynais ir užsienio politikos sėkmę apibūdina prekybos apimtys ir bendrų įmonių skaičius. Logika paprasta – jei prekiausime, tai nekariausime.

Tačiau tokia logika veda prie visai paprastos ir pavojingos situacijos – jei mes verti tik tiek, kiek perkame ir parduodame, tai esame išties labai nedidelis politikos objektas. Netgi ne subjektas, o objektas, t.y. prekė, kuri mėtosi rinkoje. Jei Lietuva nėra šiaip sau prekė, tai ir užsienio prekybos apimtys negali būti sėkmingos politikos simbolis. Apie trečdalis mūsų užsienio prekybos šiandien vyksta su abejotinos reputacijos šalimis, o tai nėra šiaip sau nekalta.

Lietuva kūrė ir atkūrė savo valstybę tada, kai pasaulyje vyravo politinių vertybių ir idealizmo primatas. Tuo tarpu absoliučiai visų mūsų valstybingumų praradimo momentai labai gerai sutapo su vadinamos pragmatinės politikos ir smulkaus tarptautinio sandoriavimo dominavimu. Su laikotarpiu, kada net didžiausi priešai linkdavo susitarti, kaip pasidalyti politikos objektus. Liūdna, bet nemažai ženklų rodo, kad kartais su kvailu pasipūtimu ritamės į nepriklausomybės praradimo būseną... Tikrų vyrų reikalas būtų išmokti pamokėles ar išmoktas pakartoti. Tada politika iš tiesų nebūtų tokia ir sudėtinga.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Miestelis Airijoje, kuriame lietuviams net nebereikia anglų kalbos (23)

Dėl lietuvių kiekio Airijos šiaurėje esantis Monachano miestelis jau vadinamas mažąja Lietuva....

Orai: paskutinį vasaros savaitgalį – šioks toks pagerėjimas (13)

Antroje savaitės pusėje orai bus vėjuotesni, vieną šalies pusę lietus merks labiau nei kitą....

Liūdna žinia: L. Lekavičius dėl traumos priverstas praleisti Europos čempionatą (103)

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad per rungtynes su Islandija Lukas Lekavičius patyrė sunkesnę...

Individualių statybininkų įkainiai priartėjo prie įmonių tarifų (217)

Būsto rinkos aktyvumas didina statybininkų darbo įkainius. Nors individualiai dirbantys meistrai...

Metė gerai apmokamą darbą Škotijoje ir grįžo į Lietuvą: nežinau, kur žmonės mato tiek negatyvo (216)

Agnė Butautaitė iš emigracijos grįžo pernai ir iškart ėmėsi veikti – Panevėžio centre,...

Atsarginį variantą jau paruošęs D. Adomaitis pyko: taip ir įvyksta kvailos traumos (20)

Sausakimšoje „Šiaulių“ arenoje Lietuvos rinktinė be didesnio vargo 84:62 susitvarkė su...

Be susižeidusio L. Lekavičiaus likusi Lietuvos rinktinė pranoko Islandiją (220)

Europos čempionatui besirengianti Lietuvos krepšinio rinktinė kontrolinėse rungtynėse Šiauliuose...

Jaunasis filosofas įvardijo, ko trūksta šiuolaikinei kartai (43)

Klasikinių mokslų magistro studijas Kembridže ( Jungtinė Karalystė ) su pagyrimu baigęs ir šiuo...

Nustebsite pamatę: dizaineris sukūrė išskirtinius vandens mylėtojų kostiumus (7)

Žmonėms, kuriems vanduo, jūros bangos ir smėlis yra visas gyvenimas, mados dizaineris Thomas...

Įspūdingomis asmenukėmis išgarsėjęs vaikinas visose savo nuotraukose slepia žinutę vienam žmogui (4)

Natūralu, kad tėvai paprastai nerimauja, kai jų vaikams tenka vykti į užsienį. Tad norėdamas...